Įmonės valdymas

Svorio centro strategija

wikipedia.org
Kiekviena organizacija turi jėgos šaltinį, ant kurio laikosi visa struktūra

„Priešo jėgos šaknys gali glūdėti vos keliuose šaltiniuose, o idealiu atveju – viename. Ataka į šį šaltinį turi būti tokia, kad jai atlikti prireiktų kuo mažiau veiksmų. Tik nuolat ieškodamas tokio galių centro, rizikuodamas viskuo, kad gautum viską, iš tikrųjų nugalėsi priešą“, – Carlas von Clausewitzas (1780-1831)

Kiekvienas žmogus turi jėgos šaltinį, nuo kurio priklauso. Žiūrėdami į varžovą ieškokite, kur tas šaltinis paslėptas, kur svorio centras, ant kurio laikosi visa struktūra. Smogę į tą vietą sukelsite ypač stiprų skausmą. Raskite, ką priešininkas labiausiai brangina ir saugo, – būtent čia ir turite smogti.

[quote author=“iš knygos “Karo gudrybės: 36 Senovės Kinijos karo strategijos““]Kad žmogus normaliai kvėpuotų ir galėtų gyventi, jam reikalinga gerklė. Kai jis smaugiamas, visi penki jo pojūčių organai neteks jautrumo ir nebegalės normaliai funkcionuoti. Jis nebegalės ištiesti galūnių, šios nutirps ir liks suparalyžiuotos. Todėl žmogus retai kada išlieka gyvas. Taigi, kai pasirodo priešų vėliavos ir kai girdėti priešų būgnų garsai, turime išsiaiškinti, kokios būklės jo nugara ir gerklė. Tada jau galime atakuoti jį iš nugaros ir užspausti gerklę. Tai puiki strategija priešui sutriuškinti.[/quote]

210 m. pr. Kr. jaunas Romos generolas Scipijus Afrikietis buvo išsiųstas į Ispanijos šiaurės rytus su paprasta užduotimi: ties Ebro upe sulaikyti galingų kartaginiečių armijų, kurios grasino ją kirsti ir užimti pusiasalį. Tai buvo pirmasis Scipijaus, kaip karo vado, paskyrimas. Jis žiūrėjo į upę, rengė strategiją, o jo jausmai buvo sumišę.

Prieš aštuonerius metus didysis Kartaginos karo vadas Hanibalas, žygiuodamas į šiaurę, forsavo upę. Jis nužygiavo iki Galijos ir tada, didelei romėnų nuostabai, per Alpes pasiekė Italiją. Scipijus, tuomet jam buvo tik aštuoniolika, savo pirmuosiuose mūšiuose italų žemėje prieš Hanibalą kovėsi greta savo tėvo, generolo.

Jis savo akimis matė, kokie įgudę šiaurės afrikiečiai mūšio lauke: Hanibalas talentingai valdė nedidelę armiją, maksimaliai išnaudojo puikiąją kavaleriją, o dėl savo išradingumo kaskart sugebėdavo nustebinti Romą ir priversdavo juos daugelį kartų pralaimėti, galiausiai 216 m. pr. Kr. jis baigė savo kovą akivaizdžiai sunaikindamas romėnų legionus.

Scipijus taip pat prisiminė du įvykius, nutikusius po Kanų, kurie jam padarė didžiulį įspūdį. Pirmas, kai Romos generolas Fabijus sumanė strategiją, kaip susidoroti su Hanibalu. Fabijus, laikydamas savo legionus kalnuose ir vengdamas tiesioginių mūšių, surengdavo reidus „pulk ir bėk“.

Taip buvo siekiama nuvarginti kartaginiečius, kurie kovėsi toli nuo savo namų. Ši operacija buvo skirta priešininkams sulaikyti, bet Scipijui ji atrodė vienodai varginanti kaip ir Romos kariuomenei, ji buvo ilgai trunkanti, o priešas vis dar buvo prie namų slenksčio. Kadangi toks planas neleido iš tikrųjų nugalėti Hanibalo, jis iš esmės buvo klaidingas.

Antra, praėjus metams nuo Hanibalo invazijos, Roma išsiuntė Scipijaus tėvą pamėginti išvaryti kartaginiečius iš Ispanijos. Jau daug metų Kartagina Ispanijoje turėjo kolonijų, o iš Ispanijos kasyklų susikrovė didžiulius turtus. Ispaniją jis taip pat naudojo kaip savo kareivių treniruočių bazę kariauti su Roma. Scipijaus tėvas Ispanijos pusiasalyje kariavo net šešerius metus, tačiau karas baigėsi pralaimėjimu ir jo mirtimi 211 m. pr. Kr.

Scipijus, nagrinėdamas ataskaitas, siunčiamas apie padėtį už Ebro, sugalvojo tokį planą: vienu vieninteliu manevru jis galėtų atsirevanšuoti už savo tėvą, mirusį prieš metus, parodyti, kad jo strategija, jo paties manymu, yra veiksmingesnė nei Fabijaus, ir pradėti neišvengiamą ne tik Hanibalo, gal net ir pačios Kartaginos pražūtį.

Pakrantėje, į pietus nuo jo pozicijų, buvo Naujosios Kartaginos miestas, Kartaginos sostinė Ispanijoje. Čia jie laikė savo milžiniškus turtus, kariuomenės amuniciją ir belaisvius, paimtus iš įvairių Ispanijos genčių. Tuo metu dvigubai didesnė Kartaginos armija buvo išsibarsčiusi po visą šalį, stengdamasi ir toliau valdyti ispanų gentis, visi padaliniai nuo Naujosios Kartaginos buvo nutolę per kelių dienų žygį. Scipijus išsiaiškino, kad jų vadai visą laiką vaidijasi dėl valdžios ir pinigų. Tuo tarpu Naująją Kartaginą saugojo tik tūkstantis karių.

Nepaklusęs įsakymui įkurti stovyklą prie Ebro, Scipijus jūra nuplaukė į pietus ir drąsiai užpuolė Naująją Kartaginą. Buvo manoma, kad šis siena apsuptas miestas yra neįveikiamas, tačiau jis savo puolimui parinko tokį metą, kai miesto šiaurinėje pusėje jūroje buvo atoslūgis. Taip Naujoji Kartagina buvo užima.

Vienu staigiu žygiu Scipijus visą situaciją pakeitė iš esmės. Dabar Ispanijoje padėties šeimininkai buvo romėnai; jie pasiėmė pinigus ir atsargas, be kurių kartaginiečiai Ispanijoje negalėjo apsieiti. Taip pat jie turėjo Kartaginos įkaitus, pastaruosius dabar jie galėjo panaudoti maištui tarp nugalėtų genčių kurstyti. Per kelerius metus Scipijus pasinaudojo tokia padėtimi, ir pamažu Roma perėmė Ispanijos valdymą.

Skaityti antrąją straipsnio dalį.

Apie autorių

Robert Greene

2 komentarai

Komentuoti čia

  • Perskaiciau. Superinis tekstas, ir visai ne istemptas. Tiesiog kiekvienas sakinys reikalingas. Pasirodo, kad Hanibalas nera koks nors personazas. Matyt su Herakliu maisydavau