205 m. pr. Kr. Scipijus į Romą grįžo kaip didvyris – tačiau Hanibalas vis dar kėlė pavojų Italijos vidiniams rajonams. Dabar Scipijus norėjo pradėti karą Afrikoje pats žygiuodamas į Kartaginą. Tai buvo vienintelis būdas išvaryti Hanibalą iš Italijos ir galiausiai panaikinti Kartaginos keliamą pavojų.
Tačiau Fabijus vis dar tebebuvo vyriausiasis Romos strategas, ir mažai kas manė, kad būtina kautis su Hanibalu, pradėti karą taip toli nuo jo ir nuo Romos. Bet Scipijaus autoritetas buvo labai vertinamas, ir Romos Senatas galiausiai šiai kampanijai skyrė armiją – nedidelę, ne paties geriausio pasirengimo.
[quote author=“Senovės graikų mitai(antras tomas)“]Antėjus, Poseidono ir Motinos Žemės sūnus, turėjo įprotį savo priešus priversti grumtis su juo tol, kol šie netekdavo jėgų, o jis paskui juos užmušdavo; jis buvo ne tik stiprus ir valingas atletas, kiekvieną kartą palietęs žemę jis atgaudavo savo prarastas jėgas. Jis rinko savo aukų kaukoles ir jomis dengė Poseidono šventyklos stogą. Nėra aišku, ar Heraklis, kuris nutarė baigti šią barbarišką tradiciją, iškvietė į kovą Antėjų, ar Antėjus iškvietė jį. Tačiau pasirodo, kad Antėjus nėra lengva auka, nes jis buvo milžinas, gyvenantis oloje po aukštu, stačiu skardžiu, kur jis vaišinosi liūtų mėsa ir miegojo ant plikos žemės, kad išsaugotų ir padidintų savo ir taip jau milžinišką jėgą. […] Rengdamosi imtynėms, abi kovosiančios pusės nusimetė liūtų kailius. […] Heraklis planavo išsaugoti savo jėgas ir palaužti Antėjų, bet partrenkęs Antėjų visu ilgiu žemėn, jis nustebęs pamatė, kad milžino raumenys išsipūtė, o jo galūnės vėl prisipildė jėgos, nes Motina Žemė jį atgaivino. Abu priešininkai vėl susikibo, ir netrukus Antėjus pats pargriuvo žemėn nelaukdamas, kol jam tai bus padaryta; Heraklis, supratęs, ko jis siekia, iškėlė jį aukštai į orą, sutrupino jam šonkaulius ir, nekreipdamas dėmesio į Motinos Žemės dejones, laikė iškėlęs, kol tas mirė.[/quote]
Negaišdamas laiko ginčams, Scipijus ėmėsi derybų su Misinissa, masilų karaliumi. Jie buvo kartaginiečių kaimynai. Masinissa sutiko jį aprūpinti didele ir gerai mokyta kavalerija. 204 m. pr. Kr. Scipijus išplaukė į Afriką ir išsilaipino prie Utikos, netoli nuo Kartaginos. Nors iš pradžių nustebo, kartaginiečiai greitai susivokė ir užspaudė Scipijaus kariuomenę pusiasalyje už miesto. Perspektyvos buvo liūdnos.
Jeigu Scipijus sugebėtų kaip nors prasibrauti pro kelią užkirtusią kariuomenę, jis pasiektų pačią priešų valstybės širdį ir pradėtų kontroliuoti susidariusią padėtį. Tačiau tai atrodė neįvykdoma užduotis – jis negalėjo tikėtis prasibrauti pro tankų kartaginiečių kordoną; esant tokiai padėčiai atsargos greitai turėjo baigtis. Scipijus derėjosi dėl taikos sutarties sudarymo ta,. kad galėtų šnipinėti kartaginiečių armiją.
Scipijaus pasiuntiniai pranešė jam, kad priešas turi dvi stovyklas, vieną – savo armijos, kitą – jų pagrindinių sąjungininkų numidų, pastarųjų stovyklose tvarka buvo prasta, daugybė nendrinių lūšnelių. Kartaginiečių stovykloje tvarkos buvo daugiau, tačiau ir ji buvo iš degių medžiagų.
Per kitas kelias savaites atrodė, kad Scipijus negali apsispręsti, iš pradžių nutraukia derybas ir vėl jas iš naujo pradeda, taip keldamas sumišimą kartaginiečiams. Paskui vieną naktį iš pasalų jis užpuolė numidų stovyklą ir ją padegė. Liepsna pasklido labai greitai, kariai afrikiečiai pradėjo panikuoti ir išsilakstė į visas puses.
Kartaginiečiai, pažadinti tokio triukšmo, atvėrė vartus į savo stovyklą, kad jų sąjungininkai spėtų išsigelbėti, tačiau per tą sumaištį romėnai sugebėjo įsmukti vidun ir padegti šią stovyklą. Tą naktį priešas neteko pusės savo kariuomenės, likusieji sugebėjo atsitraukti į Numidiją ir Kartaginą.
Taip Scipijaus kariuomenei atsivėrė kelias į Kartaginą. Per žygį buvo užimami miestas po miesto, jis judėjo į priekį taip pat greitai kaip Hanibalas Italijoje. Paskui jis išlaipino savo kariuomenę Tuniso uoste, iš kur buvo matyti Kartaginos gynybinė siena. Dabar buvo kartaginiečių eilė panikuoti, o Hanibalas buvo nedelsiant atšauktas iš Italijos.
Hanibalas savo kariuomenę išlaipino į pietus nuo Kartaginos ir planavo susikauti su Scipijumi. Tačiau romėnų karvedys pasitraukė į vakarus, į Bagrado slėnį – derlingiausias Kartaginos žemes, jos ekonominę bazę. Čia jis siautėjo viską griaudamas. Hanibalas norėjo kautis netoli Kartaginos, kur jis turėjo materialinius išteklius. Vietoj to jis buvo priverstas persekioti Scipijų tol, kol Kartagina neteko savo teritorijų.
Scipijus ir toliau traukėsi vengdamas kovos, kol įsiviliojo Hanibalą prie Zamos miesto, čia užsiėmė patikimas pozicijas ir privertė Hanibalą įrengti stovyklą tokioje vietoje, kur nebuvo vandens. Pagaliau abi kariuomenės pradėjo kautis. Kartaginiečiai, išsekinti žygio, buvo nugalėti.
Neturėdamas kur trauktis, Hanibalas buvo priverstas pasiduoti. Kartagina prašė nedelsiant sudaryti taikos sutartį, o pagal griežtus ir negailestingus Scipijaus ir Senato reikalavimus ji tapo Romos pavaldine. Kartagina, buvusi galinga jėga Viduržemio jūros regione ir kėlusi grėsmę Romai, išnyko visiems laikams.
Skaityti trečiąją straipsnio dalį.
