Dažnai išaiškėja, kad vidutinių gebėjimų karvedys nuo neeilinių gabumų karvedžio skiriasi ne strateginiais gebėjimais ar mokėjimu manevruoti, bet įžvalgumu, – paprasčiausiai jie tą pačią problemą suvokia skirtingai. Talentingas karvedys, išsilaisvinęs iš tradicinių gniaužtų, paprasčiausiai pasirenka teisingą strategiją.
Romėnus apstulbino Hanibalas – strategijos genijus. Jie pradėjo jo taip bijoti, kad vienintelė strategija, kuria naudojosi prieš jį, buvo atidėliojimas ir išsisukinėjimas. Scipijus Afrikietis į viską pažvelgė iš kitų pozicijų. Kiekvieną kartą jis nagrinėdavo ne priešų vadą ar kariuomenę, o tai, kas sudarė jos pagrindą.
[quote author=““Kardas ir protas““]Trečiasis šogunas Iemitsu žavėjosi kovomis kardais. Kartą, kai jis rengėsi stebėti įžymių fechtuotojų demonstruojamą meistriškumą, tarp susirinkusiųjų pastebėjo puikų jojiką Suwą Bunkuro ir impulso pagautas pakvietė jį dalyvauti kovoje. Bunkuro atsakė, kad jam bus malonu joje dalyvauti, jei galės kautis raitas ant arklio, ir pridėjo, kad jis gali nugalėti bet ką, sėdintį balne. Iemitsu su malonumu liepė savo fechtuotojams kautis su Bunkuro pagal jo taisykles. Nedaugelis fechtuotojų buvo pratę mojuoti kardu sėdėdami ant šuoliuojančio žirgo, o Bunkuro lengvai nugalėdavo kiekvieną, išdrįsusį su juo susitikti balne. Šiek tiek suirzęs Iemitsu liepė Munenori pamėginti kautis. Nors tą kartą Munenori buvo tik stebėtojas, jis iš karto sutiko ir sėdo ant žirgo. Kai jo žirgas risčia priartėjo prie Bunkuro, Munenori žirgą staiga sustabdė ir mediniu kardu tėkštelėjo Bunkuro žirgui per nosį. Bunkuro žirgas pasistojo piestu, ir kol žymusis fechtuotojas mėgino atgauti pusiausvyrą, Munenori numetė jį nuo arklio.[/quote]Garsusis Romos karvedys suprato, kad kariuomenės kovinės galios šaknys yra ne pati kariuomenė, bet jos pagrindai, tai yra tai, kas ją išlaiko, ją remia: pinigai, ištekliai, visuomenės geranoriškumas, sąjungininkai. Scipijus atrado tuos pagrindus ir pamažu juos sunaikino.
Pirmasis Scipijaus žingsnis buvo pamatyti ne Italiją, o Ispaniją kaip Hanibalo visuotinės traukos centrą. Pačioje Ispanijoje svarbiausia buvo Naujoji Kartagina. Jis nemėgino persekioti įvairių romėnų armijų, jis užėmė Naująją Kartaginą ir visiškai pakeitė karo veiksmų eigą.
Dabar Hanibalas, netekęs pagrindinės karinės bazės ir tiekimo šaltinių, dar labiau tapo priklausomas nuo kitos karinės bazės – pačios Kartaginos, jos turtų ir išteklių. Todėl Scipijus pradėjo karą Afrikoje. Pakliuvęs į spąstus netoli Utikos, jis išnagrinėjo priešininko stiprybės šioje situacijoje priežastis ir pamatė, kad tai buvo ne pati armija, o pozicija, kurią ji užsiėmė: jeigu juos pasisektų be mūšio ir neaukojant žmonių išvilioti iš šios pozicijos, atsidengtų kartaginiečių Achilo kulnas.
Scipijus kariuomenes privertė judėti degindamas jų stovyklavietes. Paskui, užuot žygiavęs į Kartaginos miestą – spindintį trofėjų, daugumą karvedžių traukiantį kaip magnetas, jis smogė kartaginiečiams į pačią skaudžiausią vietą – derlingiausias žemdirbystės vietoves, kurios ir buvo jų turtų šaltinis.
Galiausiai, užuot persekiojęs Hanibalą, jis privertė jį sekti paskui save į centrinę šalies dalį, kur nebuvo jokio pastiprinimo ir paramos. Dabar, kai Scipijus kartaginiečiams visiškai išmušė iš pusiausvyros, jų kapituliacija prie Zamos buvo garantuota.
Valdžia yra apgaulinga. Jeigu priešininką įsivaizduojame kaip boksininką, tai didžiausią dėmesį skiriame jo smūgiui. Bet daugiau nei nuo smūgio jis priklauso nuo savo kojų; kai tik šios nusilpsta, jis netenka pusiausvyros, nebegali išvengti priešininko smūgio, ant jo pasipils smūgių kruša, o jo paties smūgių jėga silpnės ir galiausiai jis bus nokautuotas.
Susidūrę su priešu, nepraraskite nuovokos dėl jo smūgio. Jeigu leidžiatės įtraukiami į kumštynes, tiek gyvenime, tiek ir kare, tai didžiausia kvailystė ir jėgų švaistymas. Valdžia priklauso nuo pusiausvyros ir paramos; taigi įvertinkite, kas yra svarbiausias priešo ramstis, ir atminkite, kad tai, kas jį palaiko, gali būti ir jo kritimo priežastis.
Žmogus, kaip ir kariuomenė, paprastai jėgų vienu metu semiasi iš trijų ar keturių šaltinių: tai pinigai, populiarumas, sumanus manevravimas ir tam tikros palankios aplinkybės, kurias jis pats sukūrė. Pašalinus vieną jų, jis turės didesnę priklausomybę nuo kitų; pašalinkite likusias, ir jis žuvęs. Nuvarginkite boksininkui kojas, ir jis pradės svirduliuoti ir klupčioti, o kai tai nutiks, būkite negailestingi.
[source]Šaltinis: Roberto Gryno (Robert Greene) knyga “33 karo strategijos” (2009 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi “Algarvės” leidykla. Norėdami įsigyti šią knygą, spauskite čia.[/source]
