Įmonės valdymas

Žinios kaip konkurencinis pranašumas

Apie praktinę žinių vadybą

Tiekti daugiau kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tai tikras produktyvumo iššūkis, šiandien versle iškylantis kiekvienam. Vienas iš pagrindinių būdų tai pasiekti yra dalytis praktine patirtimi – panaudoti ir taikyti tai, ką kas nors kitas jau išmoko.

Kur gauti pakankamai žinių, kad nelikčiau žioplas, kad manęs neapkvailintų? Joks žmogus šiandien nėra ir negali būti visų sričių ekspertas. Bet koks iššūkis priverčia pajusti stoką žinių, leidžiančių neatsilikti nuo spartaus pokyčių tempo savo organizacijoje, ką jau kalbėti apie visą pasaulį.

[post_blocks]

Pradėkite nuo prielaidos, kad kas nors kur nors jau atliko tai, ką dabar reikia daryti jums. Kaip sužinoti – kas, ir pasimokyti iš jų patirties?

Žinių vadybos sąvoka

Viena iš geresnių apibrėžimų pateikė Arianas Wardas iš „Work Frontiers International“: „Tai nėra sudarinėjimas enciklopedijos, fiksuojančios visa, ką kas nors kada nors žinojo. Greičiau tai būtų stebėjimas tų, kurie žino receptą, ir juos prakalbinsiančio metodo bei terpės ugdymas.“

Taigi ne kiek svarbu kurti didžiules žinių saugyklas. Labiau vertinamas žmonių žinojimas ir galimybės juo keistis.

Ar kada nors pagalvojote, kad tai, ką darote jūs, tikriausiai kas nors yra daręs anksčiau, tik nežinote, kas ir kur? Ar kada nors jums teko atsitiktinai su kuo nors susitikus, pavyzdžiui, prie kavos aparato, pačiu laiku išgirsti informaciją, labai reikalingą jūsų darbui?

Laris Prusakas iš IBM kalba apie žinių tęstinumą, kurio diapazonas – nuo fiksavimo viename grandinės gale iki sujungimo kitame:

Fiksavimo svarba yra keleto su žinių kodavimu ir procedūromis susijusių veiksmų variklis. Kai kurios organizacijos, kaip antai JAV kariuomenė, yra geri šio požiūrio laikymosi pavyzdžiai, – jos skiria daug pastangų nepaprastai efektyviai kurti ir skleisti žinių sankaupas – informacijos paketus, instrukcijas, žinių bazes ir interneto tinklavietes.

Alternatyvus metodas – investuoti laiką ir energiją į procesus bei technologijas, skatinančias ryšius tarp žmonių. Tai galėtų būti bendruomenių ir tinklų, kolegų bendravimo, bendradarbiavimo priemonių. Šie ryšiai ir pokalbiai nagrinėja perdavimą neišreiktų žinių, kurios glūdi atmintyje ir paprastai niekada nebūna užrašomos, bet sklando tarp žmonių kam nors pasakojant karo nuotykius bare ar vienam personalo nariui auklėjant kitą.

Aprašyti du kraštutinumai rodo variantų diapazoną. Nė vienas jų nėra nei teisingas, nei klaidingas. Tam tikro taško pasirinkimas spektre turėtų tiesiog atspindėti tos organizacijos terpę tam tikru laiko momentu. Tas spektro taškas yra geriausia jūsų ŽV investicijų grąža.

Neišreikštos ir išreikštos žinios

[quote align=“right“]Ar kada nors pagalvojote, kad tai, ką darote jūs, tikriausiai kas nors yra daręs anksčiau, tik nežinote, kas ir kur? Ar kada nors jums teko atsitiktinai su kuo nors susitikus, pavyzdžiui, prie kavos aparato, pačiu laiku išgirsti informaciją, labai reikalingą jūsų darbui?[/quote]

Žinios gali glūdėti žmonių galvose (jas vadiname neišreikštomis žiniomis) arba gali būti užfiksuotos (išreikštos). Neįmanoma užfiksuoti visos žmonių smegenyse esančių žinių gausos. Jei netikite, pabandykite užrašyti savo žinias apie tai, kaip reikia važiuoti dviračiu!

Kita vertus, išreikštas žinias galima saugoti ir jų ieškoti, jos gali tapti geru katalizatoriumi suvienijant žmones. O tada neišreikštas žinias galima išpešti klausinėjant. Vienas iš metodų apmąstyti fiksavimą ir sujungimą – panagrinėti santykį tarp to, „ką žino kiti“, ir to, „kas yra žinoma“ (žr. iliustraciją žemiau).

Pagalvokite apie kokį nors jums svarbų verslo klausimą, pavyzdžiui, poreikį plėsti pardavimą, įdarbinti tinkamus žmones ar išlaikyti klientus. Yra du keliai, kuriais galėtumėte eiti ieškodami žinių.

Vienas – ieškoti to, „ką žino kiti“, rasti ir pasikalbėti su tais žmonėmis. Taip dažnai aptinkamas kitų duomenų ir kontaktų tinklas ar bendruomenės praktikas. Kitas – ieškoti to, „kas žinoma“, t.y. kas jau yra užfiksuota ar užrašyta kaip informacija, kuria galėtume pasinaudoti.

Neišreikštos ir išreikštos žiniosMūsų požiūriu, antrojo metodo silpnoji pusė yra ta, kad užfiksuotos žinios netrukus tampa nebeaktualios, nebent yra numatyta jų atnaujinimo procedūra. Be to, dokumentas gali perteikti ne žinias, tik informaciją. Informacija sukelia minčių, kurias lyginate su savo patirtimi. Arba ji suveda jus su kitais žmonėmis. Tai savo ruožtu leidžia suvokti.

Patirtis rodo, kad tik nuolat atnaujinamos žinios yra naudingos, o kad būtų galima tai daryti, reikalingas organizuotas tinklas ir koordinatorius, kuris atsakingas už pagrindinių žinių išlaikymą ir atnaujinimą – spragos užtaisymą.

Apie autorių

Liudas Rubikis

Rašyti komentarą

Komentuoti čia