Atrodyti geriau nei aplinkiniai – pavojinga, tačiau daug pavojingiau pasirodyti esant neklystančiu žmogumi, neturinčiu silpnybių. Pavydas sukuria tylius priešus. Netyčia atskleisti savo trūkumus ir apsimesti nepavojingu – išmintinga. Taip nesukelsi pavydo ir atrodysi žmogiškesnis. Tik mirusieji gali būti tobuli ir nebaudžiami. Žmonės sunkiai susitaiko su žemesniojo padėtimi.

Susidūrę su gilesnėmis žiniomis, didesniu talentu bei jėga, dažniausiai sutrinkame ir jaučiamės nejaukiai. Taip nutinka todėl, kad daugelis iš mūsų pernelyg vertina savo asmenybę. Susitikę geresnius už save žmones, suprantame, kad esame vidutinybės ir nesame tokie puikūs, kaip manėme. Toks mūsų įvaizdžio sumenkinimas sukelia bjaurias emocijas, bet visų pirmiausia – pavydą.

Nepavydėk ir saugokis pavydinčių

Yra keletas strateginių būdų mus griaunančiam pavydo jausmui nugalėti. Pirmiausia susitaikyk su faktu, jog visada bus žmonių, tam tikrose srityse geresnių už tave. Paversk pavydo jausmą akstinu vienądien juos aplenkti. Išsivaduok nuo pavydo, nelaikyk jo, ir jis padės tau pasiekti daugiau.

Antra: suprask, jog, įgijus valdžią, žemesnieji pavydės tau. Galbūt jie to neparodys, bet tai yra neišvengiama.

Ir, galiausiai, tikėkis, jog pavydūs žmonės ims veikti prieš tave. Jie kaišios tau pagalius į ratus tada, kai nesitikėsi. Nuo tokių atakų apsiginti sunku. Daug lengviau vengti sukelti aplinkinių pavydą. Jei jau nepavyko to išvengti, užbėk įvykiams už akių, kol pavydas nesuvešėjo.

Pavydą, dažniausiai tau nė neįtariant, sukelia tavo paties veiksmai. Suvokdamas veiksmus, sukeliančius pavydą, gali jį nuslopinti.

Kaip saugotis pavydinčių žmonių?

Norint užkirsti kelią pavydui, ispanų rašytojas ir filosofas Baltazaras Grasianas pataria galingiesiems apsimesti silpnais, socialiai pažeidžiamais bei nepavojingais. Suteik pavyduoiams (kad ir ko jie tau pavydėtų) peno, atitrauksiančio juos nuo svarbesnių nuodėmių.

Privalai laikytis išorinių žaidimo taisyklių, bet galiausiai gausi tai, kas svarbu: tikrą valdžią. Kai kuriose arabų valstybėse žmogus išvengia pavydo, elgdamasis kaip Kosimas Medičis, t.y. rodydamas savo gerovę tik savo namuose. Pritaikyk šią išmintį sau.

Žinok kai kurias pavyduolių gudrybes. Perdėtas gyrimas – viena iš akivaizdžių pavydo apraiškų. Pagyras žarstantys žmonės tikrai tau pavydi. Be to, jie rezga tau pinkles – nesusigyvenk su jų liaupsėmis, nes jie galanda peilius už tavo nugaros.

Nebandyk padėti ir nedaryk paslaugos pavydintiems. Jie pamanys, kad nori įsiteikti. Jei pavydas jau įsikerojo, vienintelė išeitis – atsikratyti ir vengti pavyduolių. Pavydo padariniai daug rimtesni tarp kolegų ir “dvariškių”, nes išoriškai jie lygūs. Be to, demokratinėje aplinkoje, kur valdžia pasireiškia laisvai, pavydas žlugdo.

Daugybę metų “Berkshire Hathaway” valdybos pirmininkas Warrenas Buffettas pateikia netradicines metines ataskaitas savo akcininkams. Jo pasakytos kalbos primena filosofinius pamurmėjimus ir pasikalbėjimus su senais bičiuliais.

Nors Warrenas visuomet pasako tai, kas versle svarbiausia – skaičius – jo žodžiuose nemaža verslo dėsnių, asmeninio gyvenimo istorijų, investavimo strategijos principų, o taip pat ir Woody Alleno citatų, pvz., apie seksą.

Balandžio mėnesį vieno užsienio žurnalo redaktorius išnagrinėjo visas jo sakytas metines kalbas ir suformavo tris pamokas, susijusias su sėkme versle bei gyvenime. Pateikiame šias išvadas jums, “Verslas.in” skaitytojai.

Būk optimistiškas susidūręs su iššūkiais…

Garsaus investuotojo optimizmas, kaip ir daugybės verslininkų, buvo patikrintas 2008-iais metais, prasidėjus finansinei krizei. Bendrovės “Berkshire Hathaway’s” turto vertė tais metais sumažėjo beveik 12 mlrd. JAV dolerių. Nepaisant to, Omahos išminčius liko optimistiškas:

“Nepaisant blogų naujienų, nepamirškite, jog mūsų šalis praeityje buvo susidūrusi su daug didesnėmis kančiomis. Vien XX amžiuje, mums teko spręsti dviejų negailestingų periodų problemas – beprotišką infliacijos augimą 1980-iais bei Didžiąją Depresiją ketvirtame dešimtmetyje. Nepaisant visko, mes susitvarkėme su šiais dviem iššūkiais, nes buvome disciplinuoti.”

…ir realistiškas susidūręs su sėkme

Buffettas pripažįsta, jog jam kartais beprotiškai sekėsi, tačiau tokiais periodais nederėtų prarasti sveiko proto. “Šie metai buvo tokie, kai kiekvienas kvailys galėjo užsidirbti krūvas pinigų akcijų biržoje”, – 1995-iais metais rašė Buffettas.

O 2006-iais metais Buffettas pripažino, jog gamtinių stichijų nebuvimas padėjo uždirbti didžiulius pinigus iš draudimo verslo, į kurį “Berkshire” investavusi didžiules pinigų sumas. “Motina Gamta, telaimina tave Dievas, šiemet buvo išvykusi atostogų”, – teigė Warrenas.

Dėkok tiems, kas maitina tavo sėkmę

Warrenas yra antras žmogus Jungtinėse Valstijose pagal valdomą turtą, tačiau nepamiršta padėkoti žmonėms, daug prisidėjusiems prie to, kuo dabar yra “Berkshire Hathaway”. 2006-iais metais Buffettas gyrė buvusį automobilių draudimo bendrovės GEICO vadovą Tony Nicely už “sukrečiančiai” produktyvius metus:

“Praeitais metais sakiau jums, kad naujagimiui ar anūkui parinktumėte Tonio vardą. Tačiau “Berkshire Hathaway” vykdomasis direktorius Donas Keoughas turi geresnę mintį. Jis parašė man: “Pamiršk naujagimius. Pasakyk akcininkams, kad jie tuoj pat pakeistų esamų vaikų vardus į Tony.”

Portlando valstijos universiteto organizacinės psichologijos dėstytoja Šarlotė Fritz (Charlotte Fritz) atliko keletą tyrimų apie tai, kaip žmonės atsipalaiduoja nuo darbo – pradedant ilgomis atostogomis užsienyje ir baigiant trumpomis kavos pertraukėlėmis.

Viename iš tyrimų ji apklausė darbuotojus, ką šie veikia “mikro pertraukų” metu ir kaip po to jautėsi. Paaiškėjo, jog su darbu nesusijusios veiklos pertraukėlių metu – skambutis šeimos nariui ar draugui, “Facebook” paskyros patikrinimas, kita – nesuteikia daugiau energijos ir nesumažina jaučiamo nuovargio.

Tuo tarpu su darbu susijusios veiklos pakelia energijos lygį. Taigi, ar paprasčiausia kavos pertraukėlė iš tiesų nepadeda vėliau susikoncentruoti ir tapti produktyvesniu? Perpublikuojame “Harvard Business Review” interviu su Šarlote Fritz.

Šarlotė: Dauguma žmonių tiki, jog “atsitraukimas” nuo darbo dienos metu, kad ir labai trumpam laikui, yra naudingas. Organizacijos taip pat propaguoja atsitraukimą nuo darbo stalo, tad skatina darbuotojus pasinaudoti pertraukomis, atsijungti ir įkrauti bateriją iš naujo. Mano pačios tyrimas parodė, jog streso mažinimas yra neatsiejamas nuo pertraukų, tačiau trumpos pertraukėlės nėra pats geriausias pasirinkimas.

Jeigu esate atsakingas už tam tikrą verslo struktūrą, trumpos pertraukėlės, kurios nesusijusios su atliekamu darbu, antai vandens stiklinės atsigėrimas, skambutis giminaičiui ar apsilankymas tualete, neturi jokios įtakos energijos padidėjimui.

Kai kurios veiklos, tarkim, muzikos klausymasis ar savaitgalio planavimas, turi neigiamos įtakos energijos lygiui. Teigiamą įtaką produktyvumui turi tik tos veiklos, kurios susijusios su darbu, pavyzdžiui, kolegos pagyrimas ar darbų sąrašo sudarymas.

HBR: Skamba pernelyg neįtikinamai, jog trumpas pasivaikščiojimas dienos metu nepadidina energijos lygio.

Šarlotė: Taip, tai prieštarauja intuicijai. Ir vis dėlto, trumpas pasivaikščiojimas gryname ore neturėjo jokio ryšio su energingumo ar nuovargio lygiu. Pagalba bendradarbiui – turėjo. Pagrindinė viso to idėja yra ta, kad jeigu esate darbo proceso viduryje, tuomet bus geriau ir produktyviau jeigu ir susikoncentruosite ties darbine veikla.

HBR: Taigi, kiekvienam pasaulio vadovui verta persiųsti šį straipsnį savo darbuotojams ir papildomai pridėti užrašą: “Jeigu norite būti laimingi – grįžkite prie darbo”. Ar tokia interpretacija yra teisinga?

Šarlotė: Klaidinga interpretacija. Akivaizdu, jog žmonės privalo atsitraukti nuo darbo vienokiu ar kitokiu būdu tam, kad “perkrautų” save. Savo tyrimą pradėjau nuo atostogų objekto. Tuomet savaitgaliai, tuomet poilsis pernakt, tuomet pietų pertraukos, galiausiai – trumpos pertraukėlės. Kuo ilgesnį laiką ketinate ilsėtis, tuo labiau verta atsiriboti nuo darbo. Ir atvirkščiai: jeigu poilsis trunka labai trumpai, tuomet nuo darbo atsiriboti negalite.

HBR: Tačiau intensyvus darbas – stresą keliančios derybos ar darbas gamykloje – verčia “atsijungti” nuo darbo nors trumpam.

Šarlotė: Taip, atsitraukti nuo darbo reikia, tačiau ne per trumpas pertraukėles. Taip pat svarbu pabrėžti, jog mano tyrimas buvo vykdomas programinę įrangą kuriančioje ir konsultacinėje įmonėse.

HBR: Pietų pertrauka yra geras dalykas, taip?

Šarlotė: Galbūt. Jeigu žmonės jų metų atsipalaiduoja bei apmąsto darbo reikalus, praplečia savo horizontą, sužino ką nors nauja – kas taip pat susiję su darbu – jų efektyvumas smarkiai išauga ir pasilieka ne tik po pietų, bet ir pabaigus darbą.

HBR: O, tarkim, tonizuojantis kavos puodelis padeda pakelti energijos lygį?

Šarlotė: Ne. Kavos pertraukėlės turi tiesioginį ryšį su nuovargio padidėjimu, ne sumažėjimu. Tiesa, čia veikia abipusis priežasties ir pasekmės ryšys: nuovargis skatina išgerti kavos, o kava skatina nuovargio padidėjimą. Nesu šios srities ekspertė, tačiau mano žiniomis kavos puodelis tik labai trumpą laiką padeda pakelti energiją, o už pusvalandžio jaučiamas daug didesnis nuovargis negu prieš tai, tad būtina dar viena kofeino dozė.

HBR: Kaip su ilgomis atostogomis? Prašau, pasakykite, jog jos padeda.

Šarlotė: Tikrai taip, padeda. Daugeliu atveju jos sumažina perdegimo galimybę ir padeda sveikatai. Tačiau dvi savaitės po grįžimo iš atostogų, savijauta tampa tokia, kokia buvo prieš atostogas. Atostogų trukmė daro nedidelę įtaką savijautai, t.y. tarp 2 ir 3 savaičių didelio skirtumo nėra.

Tačiau atostogos, kurių metu patiriama pozityvių emocijų – naujo įgūdžio išsiugdymas, kopimas į kalnus ir pan. – turi teigiamą įtaką. Iš viso to galima daryti išvadą, jog vienos ilgos atostogos per metus nėra tinkamas modelis. Daug geriau atostogauti tris kartus per metus – po savaitę.

HBR: Esu priverstas atsižvelgti į šį interviu. Turiu dar dvi darbo valandas. Paprastai nueičiau išgerti kavos arba į sporto salę, tačiau tai viską sugadintų.

Šarlotė: Nebūkite kvailas. Geriau pagirkite kolegą už puikiai atliktą darbą, pabaikite savo darbą, o tuomet, dienos pabaigoje, nueikite į sporto salę, atsiribokite nuo darbo ir atsipalaiduokite!

Gyvenimas neturte, tikriausiai, yra pavojingas, nemalonus ir trumpas. Dėl nuolatinio išteklių stygiaus šie žmonės yra savanaudiškesni ir linkę mažiau dalintis gerbūviu su kitais, negu noblesse oblige, t.y. turtingaisiais, tiesa? Ne visai. Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimai parodė, jog neturtingi žmonės turi didesnį polinkį aukoti už turtinguosius (!). Taip pat jie yra paslaugesni, jaučia didesnę empatiją.

Į pirmąjį eksperimentą atvyko 115 žmonių. Iš pradžių savanoriams buvo pateikti su tyrimu nesusiję klausimai tam, kad dalyviai klaidingai suvoktų tyrimo tikslą. Vėliau, kiekvienam iš jų buvo duota po 10 piniginių vienetų ir pasakyta, jog netrukus jie bus supažindinti su kitu dalyviu. Jie galės nuspręsti, kiek (ar) duoti gautų pinigų savo partneriams. Po tyrimo, turimi piniginiai vienetai virs doleriais.

Savaitė prieš eksperimentą dalyviai buvo apklausiami: jų etinė kilmė, lytis, amžius, įsitraukimo į bendruomenių veiklą, socioekonominis statusas. Tyrimo metu buvo supažindinti su kopėčiomis su dešimčių laiptelių, kurių kiekvienas simbolizavo skirtingą išsilavinimo, pajamų ir užimamų pareigų lygmenį. Dalyvis turėjo pažymėti kurioje vietoje, jo nuomone, jis yra.

Vidutiniškai dalyviai savo partneriams suteikė 4,1 piniginių vienetų. Gautų duomenų analizė parodė, jog dalyvių dosnumas auga krentant socialiniui statusui. Tie, kurie buvo socialinių laiptelių apačioje, partneriams davė 44 proc. daugiau piniginių vienetų negu esantys socialinių laiptelių viršuje.

Tolesni tyrimai ir jų metu padarytos išvados

Tolesniuose eksperimento etapuose, dalyvių buvo paprašyta įsivaizduoti, jog šįsyk jie susitinka ne su atsitiktiniu bei nepažįstamu, o su 1) nepaprastai turtingu; bei 2) nepaprastai skurdžiu žmogumi. Toks tyrimo metodas taikomas norint nustatyti laikinus dalyvio požiūrio svyravimus. Šiuo atveju norėta sužinoti pokytį atsižvelgiant į kito žmogaus socioekonominę padėtį. Tyrėjai paprašė įvardyti pajamų procentą, kurį reikėtų aukoti labdarai.

Socialinių laiptelių viršuje esantys individai teigė, jog aukoti labdarai reikia 2,1 proc. gaunamų pajamų, esantys apačioje – 5,6 proc. Socialinių laiptelių viršuje esantys, tačiau kitaip manantys individai labdarai linkę aukoti 3,1 proc., o esantys apačioje, tačiau manantys kitaip – 3,3 proc. savo pajamų.

Galiausiai, paskutiniame eksperimentų etape bandyta išsiaiškinta, kaip noriai siūlosi padėti individai, esantys skirtinguose socialiniuose sluoksniuose. Šįsyk buvo rodomas mokomasis filmukas ir tyrėjai skaičiavo dalyvių, kurie padėjo pavėlavusiam dalyviui (iš tiesų tai buvo tyrimų autorių kolegos) susipažinti su praleista medžiaga, skaičių.

Vėlgi, socialinių laiptelių apačioje esantys žmonės parodė didesnį gailestį vėluotojui, t.y. supažindino juos su praleistomis filmuko dalimis. Tuo tarpu socialinių laiptelių viršuje esančius žmones reikia pastūmėti – tik tuomet jie supažindina vėluotoją su medžiaga. Tai rodo, kad turtingi žmonės taip pat yra atjautūs, jeigu jiems kas nors primena tokiais būti.

Viena galima visų šių tyrimų išvada yra ta, jog savanaudiškiems žmonėms lengviau tapti turtingiems. Anot mokslininkų, tarp neturtingų žmonių esanti atjauta ir paslaugumas atsiranda todėl, jog bendradarbiavimas padeda jiems išgyventi ekonomiškai sunkiais laikotarpiais.

Verslo bendruomenė yra apsėdusi tuo, ką Michaelis Lewisas vadina “nauja naujove” (angl. new, new thing). Tai – filosofija, vedanti į sparčią technologinę, organizacinę bei socialinę pažangą korporaciniame pasaulyje. Būtent dėl “naujų naujovių” gamyklos tapo saugesnės, hibridiniai automobiliai pigesni, o komunikacija realiuoju laiku – norma. Progresas yra gerai, o per pastaruosius 50-60 metų jo būta daug.

Bet ar XX amžiaus vidurys vis dar turi ką nors, ką būtų verta išsaugoti ir puoselėti? Skaitydamas vartotojų atsiliepimus prie savo įrašų apie skaitymo bei raštelių sau naudą, buvau nustebęs, kokie pilni nostalgijos šie skaitytojai. Nors progresas akivaizdus, kai kurios “oldskūlo” praktikos vis dar galėtų rasti savo vietą šiuolaikinėje darbovietėje. Taigi, pateiksiu dar penketą senų, tačiau vis dar naudingų praktikų.

Tinkamai renkitės. Vienas keisčiausių dalykų, kurį pastebiu tarp verslininkų – kad jie vis mažiau tampa į juos panašūs, ypač kalbant apie jaunąją kartą, startup’ų kūrėjus. Tyrimai rodo, jog tradicinė verslo žmogaus apranga padidina profesinės sėkmės šansus.

Tegul susirinkimuose nebūna trukdžių. Retai kada pabūname tokia susitikime, kurio metu neskamba telefonai bei jo dalyviai netikrina naujausių pranešimų. Tyrimai rodo, jog pusė susirinkimuose dalyvaujančių žmonių tikrina savo išmanųjį. Tai mažina produktyvumą.

Pietaukite ilgiau. Šiuolaikiniai “pietūs” yra labai nesveiki, o to mastas tik didėja. Daugybė žmonių užkanda ką nors prie darbo stalo arba “prigriebia” maisto atlikdami kitus reikalus. Mokslininkai tvirtina, jog ilgesnės pietų pertraukos koreliuoja su aukštesne sveikata bei produktyvumu.

Būkite punktualus. Vėluoti tapo netgi madinga. Prieš 60 metų buvo nepaprastai svarbu į susitikimą atvykti laiku, iš dalies todėl, jog sekantis susitikimas galėtų vykti greičiausiai po kelių savaičių. Punktualumas rodo, kad jūs esate patikimas, kad gerbiate žmogų, su kuriuo susitinkate.

Skirkite laiko atostogoms. JAV, Pietų Korėjos bei kitų šalių gyventojai pasižymi tuo, jog labai retai pagalvoja apie atostogas sau, kada galės išsijungti telefonus ir nuo visko pailsėti. Yra daugybė puikių tekstų, perteikiančių atostogų naudą.

Šiuolaikinė verslo aplinka neleidžia atsipalaiduoti ir skatina judėti į priekį, tačiau visuomet yra dalykų iš praeities, kurie lygiai tokie pat vertingi. Ir nors verslo bendruomenės nariai turėtų koncentruotis ties tobulėjimu, nederėtų pamiršti ir “oldskūlo” praktikų, kurios kasdienį gyvenimą paverčia efektyvesniu bei labiau įtraukiančiu.