Įmonės valdymas

Kaip žlunga stambios bendrovės? (I dalis)

Bendrovių smukimas

1906-ųjų balandžio 18-osios ryte Amadėjus Peteris Gianinis (Amadeo Peter Giannini) sėdėdamas savo namų darbiniame kambaryje pajuto keistą virpėjimą, tuomet stipresnį, bet vis dar nežymų. Jausmas buvo toks, tarytum, kažkur netoliese būtų pravažiavęs traukinys.

Pauzė. Viena sekundė. Antra sekundė. Tuomet – bang! Jo namas, kuris stovi San Mateo mieste, Kalifornijos valstijoje, ėmė „kratytis“ į visas puses, į viršų ir į apačią. Septyniolika mylių šiauriau esančiame San Franciske įvyko žemės drebėjimas, sugriovęs šimtus pastatų bei sukėlęs paniką.

[post_blocks]

„Bank of America“ pakilimas ir nuosmukis

Norėdamas išsiaiškinti savo bendrovės būklę, „Bank of Italy“ įkūrėjas ir vadovas Amadėjus Gianinis patraukė į šešių valandų kelionę link San Francisko. Ugnis buvo beveik pasiekusi pagrindinį biurą, tad Gianinis turėjo skubiai pervežti grynuosius pinigus.

Tai nebuvo vienintelė banko problema. Į biurą įsilaužė daug vagių, tad policininkai leido Gianiniui nešiotis ginklą ir esant kritinei situacijai juo pasinaudoti. Padedant dviem darbuotojams, Gianinis sukrovė pinigus į du didžiulius maišus ir parvežė atgal į San Mateo.

Kitą rytą Gianinis grįžo į San Franciską ir susiginčijo su kitais bankininkais, kurie norėjo atidėti paskolų mokėjimą pusei metų. Vietoj to gerbiamas Amadėjus Gianinis pasiūlė jau sekantį rytą tęsti banko veiklą. „Mes atstatysime San Franciską“, – tvirtai pareiškė jis.

Gianinis paskolino pinigų vienam žmogui, kai jam to labai reikėjo. Vėliau tas žmogus įnešė svarų depozitą į Gianinio banką. San Franciskui perėjus iš chaoso į tvarką, iš tvarkos į plėtrą, iš plėtros į klestėjimą, Gianinis visą laiką skolino pinigus žmonėms, o šie didino banko vertę grąžindami procentus.

Žmogus po žmogaus, paskola po paskolos, depozitas po depozito, filialas po filialo, bankas suklestėjo Kalifornijoje ir Jungtinėse Valstijose, tad persivadino į „Bank of America“. 1945-ųjų metų spalį jis tapo didžiausiu komerciniu banku pasaulyje, pralenkusiu patį „Chase National Bank“.

Per sekančius tris dešimtmečius, „Bank of America“ buvo vadinama kaip geriausiai valdoma korporacija Jungtinėse Valstijose. 1980-ųjų sausio mėnesio „Harvard Business Review“ straipsnis skelbė: „Bank of America“ labiausiai žinoma savo dydžiu – tai didžiausias bankas pasaulyje, turintis daugiau nei 1100 filialų, vykdantis veiklą daugiau nei 100 valstybių.“

[quote]Kiekviena institucija yra pažeidžiama, nepaisant jos dydžio. Nesvarbu, kiek pasiekėte, kaip toli nuėjote, kiek įtakos turite, jūs esate pažeidžiamas ir galite bankrutuoti. Nėra dėsnio teigiančio, kad didelės bendrovės negali paslysti.[/quote]

Ar kas nors tuo metu galėjo pagalvoti, kad po vos aštuonerių metų „Bank of America“ ne tik praras savo lyderiaujančias pozicijas, bet ir paskelbs apie rekordinius nuostolius JAV finansų istorijoje, o jos akcijų vertė nukris 80 procentų? Niekas to negalėjo įsivaizduoti.

Tačiau būtent taip ir nutiko. Jei tokia didelė ir įtakinga bendrovė kaip „Bank of America“ galėjo nusiristi taip žemai, taip stipriai ir taip greitai, tuomet žlugti gali bet kuri kita bendrovė pasaulyje! Kaip įsitikinsime vėliau, ant bedugnės krašto atsidūrė ir kitos garsios JAV bendrovės, pvz. „Motorola“, „Circuit City“, „Zenith“ ar A&P.

Kiekviena institucija yra pažeidžiama, nepaisant jos dydžio. Nesvarbu, kiek pasiekėte, kaip toli nuėjote, kiek įtakos turite, jūs esate pažeidžiamas ir galite bankrutuoti. Nėra dėsnio teigiančio, kad didelės bendrovės negali paslysti. Jos nėra apsaugotos nuo nuosmukio.

1980-ųjų metų gruodžio mėnesį, t.y. tuomet kai „Bank of America“ jau pradėjo ristis žemyn, bendrovės valdyba išrinko naująjį generalinį direktorių. Juo tapo energingas, aukštas ir patrauklus keturiasdešimt vienerių metų Samuelis Armakostas (Samuel Armacost).

Jis pareiškė, jog bankas pavargo nuo beveidžių biurokratų ir džentelmenų, kuriems virš penkiasdešimties. „Bankui reikia gero spyrio į užpakalį“, – teigė jis. Netrukus „Bank of America“ atliko didžiausią įsigijimo sandorį JAV istorijoje nusipirkęs Sietle įsikūrusią „Seafirst“ korporaciją. Samuelis inicijavo 100 mln. dolerių vertės projektą, kuriuo siekiama įkurti daugybę bankomatų Kalifornijos valstijoje.

Naujasis vadovas pasamdė žinomiausius šalies konsultantus ir bendrovėje prasidėjo dideli pokyčiai, kuriuos „BusinessWeek“ žurnalas pavadino „kita Mao kultūrinės revoliucijos versija“. Ir vis dėlto, nepaisant visų šių pastangų, bankas tik dar labiau padidino savo nuostolius, kurie 1987-iais metais siekė jau 600 mln. dolerių.

Sąžiningumo dėlei turime priminti, jog „Bank of America“ jau buvo besiritanti žemyn, dar prieš paskiriant Samuelį Armakostą bendrovės vadovu. Šio straipsnio tikslas nėra apšmeižti Armakostą, o parodyti kodėl „Bank of America“, nepaisant didžiulių pokyčių ir restruktūrizacijų, buvo dalimis parduota kitiems bankams.

Bendrovių smukimo priežastis negali būti apibūdinta paprasčiausiu pokyčių nebuvimu. Priežastys slypi giliau ir jas suprasti galima nagrinėjant bendrovę per penkių smukimo stadijų modelio prizmę (šį modelį sukūrė garsus knygų autorius Džimas Kolinsas).

Apie autorių

Liudas Rubikis