Įmonės valdymas

Kaip žlunga stambios bendrovės? (I dalis)

Bendrovių smukimas

1906-ųjų balandžio 18-osios ryte Amadėjus Peteris Gianinis (Amadeo Peter Giannini) sėdėdamas savo namų darbiniame kambaryje pajuto keistą virpėjimą, tuomet stipresnį, bet vis dar nežymų. Jausmas buvo toks, tarytum, kažkur netoliese būtų pravažiavęs traukinys.

Pauzė. Viena sekundė. Antra sekundė. Tuomet – bang! Jo namas, kuris stovi San Mateo mieste, Kalifornijos valstijoje, ėmė „kratytis“ į visas puses, į viršų ir į apačią. Septyniolika mylių šiauriau esančiame San Franciske įvyko žemės drebėjimas, sugriovęs šimtus pastatų bei sukėlęs paniką.

[post_blocks]

„Bank of America“ pakilimas ir nuosmukis

Norėdamas išsiaiškinti savo bendrovės būklę, „Bank of Italy“ įkūrėjas ir vadovas Amadėjus Gianinis patraukė į šešių valandų kelionę link San Francisko. Ugnis buvo beveik pasiekusi pagrindinį biurą, tad Gianinis turėjo skubiai pervežti grynuosius pinigus.

Tai nebuvo vienintelė banko problema. Į biurą įsilaužė daug vagių, tad policininkai leido Gianiniui nešiotis ginklą ir esant kritinei situacijai juo pasinaudoti. Padedant dviem darbuotojams, Gianinis sukrovė pinigus į du didžiulius maišus ir parvežė atgal į San Mateo.

Kitą rytą Gianinis grįžo į San Franciską ir susiginčijo su kitais bankininkais, kurie norėjo atidėti paskolų mokėjimą pusei metų. Vietoj to gerbiamas Amadėjus Gianinis pasiūlė jau sekantį rytą tęsti banko veiklą. „Mes atstatysime San Franciską“, – tvirtai pareiškė jis.

Gianinis paskolino pinigų vienam žmogui, kai jam to labai reikėjo. Vėliau tas žmogus įnešė svarų depozitą į Gianinio banką. San Franciskui perėjus iš chaoso į tvarką, iš tvarkos į plėtrą, iš plėtros į klestėjimą, Gianinis visą laiką skolino pinigus žmonėms, o šie didino banko vertę grąžindami procentus.

Žmogus po žmogaus, paskola po paskolos, depozitas po depozito, filialas po filialo, bankas suklestėjo Kalifornijoje ir Jungtinėse Valstijose, tad persivadino į „Bank of America“. 1945-ųjų metų spalį jis tapo didžiausiu komerciniu banku pasaulyje, pralenkusiu patį „Chase National Bank“.

Per sekančius tris dešimtmečius, „Bank of America“ buvo vadinama kaip geriausiai valdoma korporacija Jungtinėse Valstijose. 1980-ųjų sausio mėnesio „Harvard Business Review“ straipsnis skelbė: „Bank of America“ labiausiai žinoma savo dydžiu – tai didžiausias bankas pasaulyje, turintis daugiau nei 1100 filialų, vykdantis veiklą daugiau nei 100 valstybių.“

[quote]Kiekviena institucija yra pažeidžiama, nepaisant jos dydžio. Nesvarbu, kiek pasiekėte, kaip toli nuėjote, kiek įtakos turite, jūs esate pažeidžiamas ir galite bankrutuoti. Nėra dėsnio teigiančio, kad didelės bendrovės negali paslysti.[/quote]

Ar kas nors tuo metu galėjo pagalvoti, kad po vos aštuonerių metų „Bank of America“ ne tik praras savo lyderiaujančias pozicijas, bet ir paskelbs apie rekordinius nuostolius JAV finansų istorijoje, o jos akcijų vertė nukris 80 procentų? Niekas to negalėjo įsivaizduoti.

Tačiau būtent taip ir nutiko. Jei tokia didelė ir įtakinga bendrovė kaip „Bank of America“ galėjo nusiristi taip žemai, taip stipriai ir taip greitai, tuomet žlugti gali bet kuri kita bendrovė pasaulyje! Kaip įsitikinsime vėliau, ant bedugnės krašto atsidūrė ir kitos garsios JAV bendrovės, pvz. „Motorola“, „Circuit City“, „Zenith“ ar A&P.

Kiekviena institucija yra pažeidžiama, nepaisant jos dydžio. Nesvarbu, kiek pasiekėte, kaip toli nuėjote, kiek įtakos turite, jūs esate pažeidžiamas ir galite bankrutuoti. Nėra dėsnio teigiančio, kad didelės bendrovės negali paslysti. Jos nėra apsaugotos nuo nuosmukio.

1980-ųjų metų gruodžio mėnesį, t.y. tuomet kai „Bank of America“ jau pradėjo ristis žemyn, bendrovės valdyba išrinko naująjį generalinį direktorių. Juo tapo energingas, aukštas ir patrauklus keturiasdešimt vienerių metų Samuelis Armakostas (Samuel Armacost).

Jis pareiškė, jog bankas pavargo nuo beveidžių biurokratų ir džentelmenų, kuriems virš penkiasdešimties. „Bankui reikia gero spyrio į užpakalį“, – teigė jis. Netrukus „Bank of America“ atliko didžiausią įsigijimo sandorį JAV istorijoje nusipirkęs Sietle įsikūrusią „Seafirst“ korporaciją. Samuelis inicijavo 100 mln. dolerių vertės projektą, kuriuo siekiama įkurti daugybę bankomatų Kalifornijos valstijoje.

Naujasis vadovas pasamdė žinomiausius šalies konsultantus ir bendrovėje prasidėjo dideli pokyčiai, kuriuos „BusinessWeek“ žurnalas pavadino „kita Mao kultūrinės revoliucijos versija“. Ir vis dėlto, nepaisant visų šių pastangų, bankas tik dar labiau padidino savo nuostolius, kurie 1987-iais metais siekė jau 600 mln. dolerių.

Sąžiningumo dėlei turime priminti, jog „Bank of America“ jau buvo besiritanti žemyn, dar prieš paskiriant Samuelį Armakostą bendrovės vadovu. Šio straipsnio tikslas nėra apšmeižti Armakostą, o parodyti kodėl „Bank of America“, nepaisant didžiulių pokyčių ir restruktūrizacijų, buvo dalimis parduota kitiems bankams.

Bendrovių smukimo priežastis negali būti apibūdinta paprasčiausiu pokyčių nebuvimu. Priežastys slypi giliau ir jas suprasti galima nagrinėjant bendrovę per penkių smukimo stadijų modelio prizmę (šį modelį sukūrė garsus knygų autorius Džimas Kolinsas).

Apie autorių

Liudas Rubikis

7 komentarai

Komentuoti čia

  • Profesorius Kolinsas buvo labai detalus savo ankstesniuose tyrimuose. Knyga „How the Mighty Fall“ yra geras lengvas skaitalas užimtiems vadovams. Deja, savo išsamumu ji tikrai nusileidžia daugeliui kitų tekstų apie bendrovių ir jų vadovų smukimo bei žlugimo priežastis. Tarp keletos galėčiau paminėti „McKinsey“ tekstą „Strategy Flaws“, Filkenšteino knygą „Why Companies Fail“, Dotlicho ir Cairo tekstą „Why CEOs Fail“. Manau, profesorius paskubėjo išleisti knygą, o pateikta analizė yra paviršutiniškesnė už prieš tai parašytas knygas, ypač „Built to Last“.

    Savo knygą jis pradeda klausimu „Kaip tu gali žinoti, kai bendrovė įžengia į smukimo stadiją?“ Tačiau į klausimą nebuvo atsakyta konkrečiai, tik pateikti migloti rodikliai, kaip pvz. aukštesniųjų vadovų trūkumas ir pan. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vertingiausias rodiklis yra klientų pasitenkinimas. Jeigu vartotojai negauna tai ko norėjo (nėra kokybės, prekė gauta pavėluotai ir pan.), tuomet prasideda krizė. Praeina 6-9 mėnesiai po to, kai šio nepasitenkinimo finansinė pasėkmė pasirodo buhalterinėse ataskaitose, o tai labai didelis laikotarpis, per kurį problemos tik padidėja.

    Kitas rodiklis galėtų būti grynųjų pinigų trūkumas, ką pažymi Džimas Kolinsas (kaip supratau apie tai bus kalbama antroje dalyje – tikiuosi ir lauksiu). Prisiminkite asmeninių kompiuterių hyperaugimą devintajame dešimtmetyje arba internetinį burbulą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Šių bendrovių vadovai prastai kontroliavo grynųjų pinigų srautus, plėtėsi neapgalvotai. Iš karto prisimenu puikias Jeff Moore („Crossing the Chasm“), Clayton Christensen („Innovator’s Dilemma“) knygas, kuriose pasakojoma, jog pernelyg racionalūs sprendimai sužlugdo kompanijas (rinkodaros nebuvimas, inovacijų nebuvimas, nesugebėjimas nutraukti investicijų nesėkmingiems produktams). Visa tai man primena pirmąją smukimo stadiją – išpuikimą patyrus sėkmę, aklą vadybą, kuri neišvengiamai veda į žlugimą.

    Nepaisant šios nedidelės kritikos, mėgstu Džimo Kolinso knygas. Perskaičiau visas išskyrus knygą, skirtą viešąjam sektoriui. Itin rekomenduoju „Built to Last“ bei „Good to Great“ – šios knygos buvo detalesnės tyrimu, todėl šiek tiek patikimesnės.

  • skaiciau sia Collinso knyga ir man ji maziausiai patiko is visu jo parasytu.. pvz. savo tyrime jis net neuzsimena kaip svarbu yra ugdyti savo darbuotojus, kai bendrove atsiduria sunkumuose. GM uzdare gamyklas ir issiunte darbuotojos namo, o Toyota uzdare gamyklas ir issiunte darbuotojus i kursu programas. manau, dabar aisku kodel Toyota neseniai fiksavo rekordinius pelnus per visa savo istorija o GM gyvena is valstybes paramos. kita vertus, smagu jog Lietuvoje kaskas apskritai apzvelgia tokia literatura. aciu autoriui

  • Ziauriai geras straipsnis. Ypac patinko „Geriausi verslo lyderiai niekuomet nemano turintys pilną supratimą apie visus veiksnius, darančius įtaką jų sėkmei. Jie visuomet jaučia neracionalią baimę, kuri verčia judėti, domėtis, mokytis ir tobulinti bendrovę.“
    Jei nori but kietas, negali but ramus, turi veikt kaip bite- staigiai ir agresyviai;] pailsesim senatvei.

  • Nereikia elgtis pagal kanonus, dėl išdidumo teisingai pasakyta, išdidumas pavojingas dalykas, tai dažniausiai yra stipriai per daug užaugęs egoizmas, kuris paskui ir protą temdo. Reikia būt kūrėju ir negalvot apie jokias taisykles, o daugiau kurti tai kas tau patinka, o ne ką tau šnibžda kiti, netapti žemo skonio tenkintoju.

  • Geras straipsnis, nors nepasakyčiau kad kažkas naujo, senos tiesos. :) O receptų į ateitį, kaip būti reikiamoj vietoj ir reikiamu laiku, manau ir nebus, biznis kaip sportas, pirmoje vietoje visi negali būti, nors naudos panašius metodus. Daug faktorių ir jie kinta nuolat kintančioje aplinkoje, būk nors ir guru biznyje (ir ne tik), niekada nežinai kaip pasisuks reikalai. Bet štai kas griauna su tikimybe 99,9% paprastai žinoma ir kartais net nesunku numatyti kad kažkokiai bendrovei su atitinkamu valdymu – batai. Laukiam tęsinio, nors gal paminėtą knygą reikėtų peržvelgt ? :)