Asmeninis tobulėjimas

Sukurkite padėtį be išeities (sau)

//wikipedia.org
Kaip ispanų konkistodoras Hernanas Kortesas užkariavo Meksiką?

Didžiausias priešas sau esate jūs pats. Jūs švaistote brangų laiką svajodami apie ateitį, užuot įsitraukę į dabarties įvykius. Neturėdami neatidėliotinų reikalų, jūs išnaudojate tik dalį savo galimybių. Vienintelis būdas pasikeisti – pasinerti į veiklą ir būti spaudžiamam išorinių veiksnių.

Įsitraukite į tokią veiklą, kur laiko ir išteklių švaistymas kainuotų itin daug, – negalėdami pralaimėti, atiduosite visas jėgas. Nutraukite visus saitus, siejusius jus su praeitimi; įženkite į nežinomą teritoriją, kurioje turėsite pasikliauti tik savo sumanumu bei energija, ir jie parodys jums, ko iš tiesų esate verti.

[quote author=“Yamamotas Tsunetomas.
“Hagakurė“ (Samurajų knyga)“]Kasdien dera galvoti apie mirties neišvengiamybę. Kiekvieną dieną, kai kūnas ir protas apimti ramybės, reikia įsivaizduoti, kaip tave subado strėlėmis, užmuša šūviais iš šautuvo, perveria ietimis ar užkapoja kardais. Kiekvieną dieną reikia įsivaizduoti, kad žūni didžiuliame gaisre, kad tave nubloškia milžiniškos bangos, pakerta žaibas ar po žemės drebėjimo užgriūva nuolaužos. Kiekvieną dieną reikia išgyventi kritimą nuo aukštos uolos, mirtį nuo ligos ar savižudybės po šeimininko mirties. Kiekvieną dieną be išimties reikia laikyti save mirusiu.[/quote]

Konkistadoro Hernano Korteso Meksikos užkariavimas

1504 metais ambicingas devyniolikmetis ispanas Hernanas Kortesas (Hernán Cortés) metė teisės studijas ir išplaukė į savo šalies kolonijas Naujajame pasaulyje. Trumpam užsukęs į Santa Dominikos salą (kurios vieną dalį dabar užima Haitis, o kitą – Dominikos Respublika), vėliau į Kubą, jis netrukus išgirdo apie toliau į vakarus esančią žemę, kurią vietos žmonės vadino Meksika, – turtingą aukso išteklių actekų imperiją su jos sostine Tenočtitlanu. Nuo tada Kortesą užvaldė viena vienintelė mintis: kada nors užkariauti Meksikos žemę ir ją kolonizuoti.

Per kitus dešimt metų Korteso įtaka pamažu augo. Galiausiai jis tapo Ispanijos vietininko Kuboje sekretoriumi, o dar vėliau – karaliaus iždo valdytoju. Tačiau jo užmojai buvo didesni. Kortesas kantriai laukė, kol Ispanija pasiuntė į Meksiką kitus žmones, tačiau daugelis jų nebegrįžo.

Galiausiai, 1518 metais, Kubos vietininkas Diegas Velaskesas de Kueljaras (Diego Velázquez de Cuéllar) paskyrė Kortesą vadovauti ekspedicijai, turinčiai sužinoti, koks likimas ištiko ankstesnius tyrinėtojus, rasti aukso ir pakloti pamatus šalies užkariavimui. Tačiau Velaskesas pats norėjo vadovauti būsimiems naujų žemių užkariavimams, todėl šiai ekspedicijai jam buvo reikalingas žmogus, kurį jis galėtų kontroliuoti.

Netrukus Velaskesui Korteso elgesys ėmė kelti nerimą – šis vyras buvo protingas, pernelyg protingas. Kortesą pasiekė žinios, kad vietininkas niekaip negali apsispręsti, ar siųsti jį į Meksiką. Nusprendęs neleisti išsikeroti Velaskeso būgštavimams, jis vidurnaktį slapčia išplaukė iš Kubos su vienuolikos laivų flotile. Pasiaiškinimus vietininkui jis paliko ateičiai.

Ekspedicija išsilaipino rytiniame Meksikos krante 1519 metų kovą. Per kitus kelis mėnesius Kortesas ėmėsi įgyvendinti savo planus – jis įkūrė Verakruzo miestą, sudarė sąjungas su actekams priešiškomis vietos indėnų gentimis ir užmezgė ryšius su actekų imperatoriumi, kurio sostinė buvo maždaug už 250 mylių į vakarus.

[quote author=“JAV jūrų pėstininkas,
Johnas Trottis (1984 m.)“]Karas dažnai taip paveikia žmogaus sielą, kad mirtis daugiau nebelaikoma priešu. Ji tampa tarsi kito žaidimo, kurio nenorite baigti, dalyviu.[/quote]

Tačiau šiam konkistadorui nedavė ramybės viena problema: tarp 500 ekspedicijos dalyvių, išplaukusių su juo iš Kubos, buvo saujelė Velaskesui ištikimų žmonių, galinčių Kortesui pakenkti, jei šis viršytų įgaliojimus.

Netrukus Velaskeso šalininkai apkaltino Kortesą nepakankamu uolumu renkant iš čiabuvių auksą, o sužinoję, kad jis ketina užkariauti Meksiką, jie paskleidė gandus, kad Kortesas pamišo, – tai buvo labai įtikinamas kaltinimas žmogui, kuris, turėdamas 500 vyrų, ketino susikauti su puse milijono nuožmių actekų karių, valgančių savo priešus.

Protingas žmogus būtų sukrovęs visą surinktą auksą į laivus, grįžęs į Kubą ir, surinkęs didelę armiją, vėl išplaukęs į Meksiką. Kokia prasmė buvo likti šioje nesvetingoje šalyje, kur siautėjo užkrečiamos ligos, kur trūko pačių būtiniausių daiktų, o priešo jėgos buvo tūkstantį kartų gausesnės? Ar ne protingiau būtų grįžti į Kubą, kur jų laukė jaukūs namų židiniai, žmonos ir puikus gyvenimas?

[quote author=““Permainų knyga“ (VIII a. pr. Kr.)“]Žmogaus galimybės yra ribotos; jeigu žmogaus galimybės būtų neribotos, jos ištirptų begalybėje. Kad žmogus taptų stiprus, jam būtini apribojimai, kuriuos lemia pareiga ir kurie yra priimami savanoriškai. Žmogus taps iš tikrųjų nepriklausoma asmenybe tik tuomet, kai priims šiuos apribojimus ir pats nuspręs, kokia yra jo pareiga.[/quote]

Kortesas kaip įmanydamas stengėsi šiuos ramybės drumstėjus numaldyti, juos papirkdamas ir akylai stebėdamas. Kartu jis stiprino ryšius su likusiais sau pavaldžiais vyrais, kad niurzgliai negalėtų pridaryti didelės žalos. Viskas klostėsi gana gerai iki birželio 30-osios nakties.

Vidurnaktį Kortesą pažadino jūreivis ir maldaudamas pasigailėjimo papasakojo apie savo dalyvavimą sąmoksle, kurio rengėjai ketino užgrobti laivą ir tą patį vakarą išplaukti juo į Kubą. Čia sąmokslininkai ketino papasakoti Velaskesui apie Korteso planus nukariauti Meksiką.

Kortesas pajuto, kad tai lemiamas ekspedicijos momentas. Jis galėjo lengvai sutriuškinti sąmokslininkus, tačiau netrukus juos būtų pakeitę kiti. Jis vadovavo storžievių šutvei, kurie tetroško prisigrobti kuo daugiau aukso ir grįžti į Kubą. Jie tikrai nesiveržė kautis su actekais. Kaip įkvėpti šiems nepatikimiems savanaudžiams entuziazmo ir priversti juos kautis dėl didingo tikslo, actekų imperijos užkariavimo, kurio taip siekė Kortesas?

Nuodugniai viską apsvarstęs, jis nusprendė veikti nedelsdamas. Jis suėmė sąmokslininkus ir du jų vadeivas įsakė pakarti. Jis papirko savo laivavedžius, įsakė jiems slapčia išgręžti visų laivų korpusuose skyles ir paskelbti ekspedicijos nariams, kad laivai netinkami plaukioti, nes jų korpusus išvarpė kirvarpos.

Apsimetęs, kad ši žinia jį pribloškė, Kortesas įsakė iškelti į krantą iš laivų visą naudingą mantą ir įrangą, o pačius laivus paskandinti. Locmanai įvykdė šią Korteso užmačią, tačiau jie išgręžė per mažai skylių ir nuskendo tik penki laivai. Pasakojimas apie kirvarpas skambėjo gana įtikinamai, todėl žinią apie laivus kariai išklausė ramiai. Tačiau kai po kelių dienų nuskendo dar keturi ir ant vandens liko tik vienas laivas, Korteso įgula suprato, kad visą šią avantiūrą sumanė jų vadas. Kai šis sušaukė pasitarimą, kariai buvo nusiteikę maištingai ir pasiryžę jį nužudyti..

Žymos

Apie autorių

Robert Greene

1 komentaras

Komentuoti čia

  • tikrai labai įdomi istorija ir ypač to pamokos. super, Verslas.in! lauksim daugiau pan. tekstu