Kortesas kreipėsi į savo vyrus ir prisiėmė visą atsakomybę už padarytą žalą; taip, jis įsakė nuskandinti laivus, tačiau dabar kelio atgal nebuvo. Įgulos nariai galėjo Kortesą pakarti, tačiau jie buvo apsupti priešiškai nusiteikusių indėnų ir neturėjo laivų; būdami susiskaldę ir neturėdami vado, jie būtų pasmerkti žūti.
Vienintelė alternatyva buvo žygiuoti paskui Kortesą į Tenočtitlaną. Tik nukariavę actekus ir tapę Meksikos viešpačiais jie būtų sugebėję gyvi grįžti į Kubą. Kad nusigautų į Tenočtitlaną, jie turėjo grumtis visomis jėgomis. Jie turėjo būti vieningi; kiekvienas vaidas galėjo baigtis pralaimėjimu ir siaubinga mirtimi.
[quote author=“Yamamotas Tsunetomas,– “Hagakurė“ (Samurajų knyga)“]Suprantame, kad mūsų dienos suskaičiuotos, tačiau vis vien galvojame, kad kiti mirs anksčiau už mus, o mes iškeliausime paskutiniai. Mirtis mums atrodo tūnanti kažkur toli. Argi tai ne lėkštas mąstymas? Tai beprasmiška ir primena pokštą sapne… Kadangi mirtis visuomet laukia už durų, reikia labai stengtis ir veikti nedelsiant.[/quote]
Padėtis buvo beviltiška, tačiau Kortesas užtikrino savo karius, kad jei kausis žūtbūtinai, jiems pavyks pasiekti pergalę. O kadangi jo armija buvo tokia negausi, jos pergalių ir užgrobtų turtų vertė taps neįkainojama. Visi bailiai, kuriems šis išbandymas atrodė per sunkus, galėjo lipti į vienintelį likusį laivą ir plaukti namo į Kubą. Tačiau grįžti niekas nepanoro, ir paskutinis laivas taip pat buvo nuskandintas.
Visą kitą mėnesį Kortesas vedė savo kariuomenę tolyn nuo Verakruzo pakrantės. Jo kariuomenėje neliko vietos niurzgėjimui, savanaudiškumui ir goduliui. Suprasdami, kad jų padėtis be galo pavojinga, konkistadorai kovėsi nuožmiai. Praėjus maždaug dvejiems metams nuo ispanų laivų nuskandinimo, Korteso kariuomenė kartu su draugiškai nusiteikusiais indėnais apgulė Tenočtitlaną ir nukariavo actekų imperiją.
Mirtinos vietovės strategijos interpretacija
Tą naktį, kai buvo rengiamas sąmokslas, Kortesas turėjo labai greitai apsispręsti. Kokia buvo problemos, iškilusios jam, esmė? Tai nebuvo nei Valaskeso šnipai, nei jo įgulai priešiški actekai, nei neįtikėtinai nepalankiai susiklosčiusios jam aplinkybės. Šios problemos esmė buvo jo paties vyrai ir stovintys užutėkyje laivai.
Jo kariai buvo susiskaldę širdimi ir protu. Jie mąstė apie šiam žygiui priešingus dalykus – savo žmonas, galimybę prisigrobti aukso, kūrė ateities planus, o savo proto užkaboriuose nujautė, kad visada galės saugiai atsitraukti: jeigu užkariavimas nevyks taip, kaip planuota, jie galės keliauti namo. Stovintys užutėkyje laivai buvo ne vien transportavimo priemonės; jie simbolizavo Kubą, laisvę išvykti, pastiprinimo galimybę – daugybę įvairių galimybių.
[quote author=“Fridrichas Nyčė“]Retai kada žmogus nusilaužia koją, kai jam tenka visą gyvenimą kabarotis iš visų jėgų į viršų, – tai nutinka kur kas dažniau tada, kai žmogus pradeda lengvabūdiškai žiūrėti į gyvenimą ir pasirenka pačius lengviausius kelius.[/quote]Ispanų kariams šie laivai buvo tarsi atramos punktas, kuriame jie rastų saugų prieglobstį, jeigu jų gyvybėms kiltų grėsmė. Kai tik Kortesas nustatė problemą, jis rado paprastą būdą jai išspręsti: paskandinti laivus. Pastūmėjęs savo žmones į pavojų, jis privertė juos kautis iš visų jėgų.
Primygtinumo jausmas kyla iš glaudaus ryšio su dabartimi. Užuot svajoję apie išsigelbėjimą arba vylęsi sulaukti geresnės ateities, privalote drąsiai sutikti čia pat esantį pavojų. Jei pralaimėsite, žūsite.
Visiškai įsitraukę į tiesiogiai su jais susijusią problemą, žmonės tampa grėsmingi; priversti sutelkti visas savo galias, jie atrodo stipresni, negu yra iš tikrųjų. Jų primygtinumo jausmas sustiprėja kelis kartus ir suteikia jiems impulsą veikti. Kortesas tapo stiprios ir bebaimės armijos vadu.
Sekdami Korteso pavyzdžiu, nustatykite savo problemos priežastį. Tai ne aplinkiniai žmonės; tai jūs pats ir jūsų išankstinė nuostata pasaulio, kuriame gyvenate, atžvilgiu. Kažkur savo proto užkaboriuose jūs saugote pabėgimo planą, išeitį, kuria galite pasinaudoti, jeigu aplinkybės susiklostytų ne taip, kaip planavote.
[quote author=“Napoleonas Bonapartas“]Mirtis – niekis, tačiau gyventi nugalėtam, vadinasi, mirti kasdien.[/quote]Tai gali būti koks nors turtingas giminaitis, kuriuo galite pasikliauti ištikus bėdai; galbūt tai kur nors toli horizonte šmėkščiojanti puiki galimybė, nuostabūs ateities planai, kuriuos kada nors įgyvendinsite; galbūt tai jums gerai žinomas darbas, kuris padės išvengti skurdo.
Jums, kaip ir Korteso vyrams, užutėkyje stovintys laivai, atsarginės priemonės gali atrodyti tikras išsigelbėjimas, tačiau iš tiesų jos yra jūsų prakeiksmas. Jos verčia jus dvejoti. Galvodami apie atsarginę išeitį, žmonės negali visų jėgų atiduoti vienam tikslui, todėl jie nesugeba iki galo įvykdyti to, kam buvo pasiryžę. Kartais reikia nuskandinti visus laivus, sudeginti visus tiltus ir pasilikti vienintelę išeitį: laimėti arba žūti. Ryžtingai išardykite visus atsitraukimo kelius – sutraukykite jus apraizgiusį saugumo tinklą. Patekę į beviltišką padėtį, jūs būsite priversti ieškoti išeities.
[source]Šaltinis: Roberto Gryno (Robert Greene) knyga „33 karo strategijos“ (2009 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Algarvės“ leidykla. Norėdami įsigyti šią knygą, spauskite čia.[/source]
