Paskolos verslui
Darbas sau Prieš pradedant

Nuo amato prie verslo

Kaip padaryti, kad verslas dirbtų tau, o ne tu verslui?

„Geriau uždirbsiu vieną procentą nuo šimto darbuotojų sukuriamos vertės, negu šimtą procentų nuo vieno darbuotojo sukurtos vertės“, – Deividas Renė Rotšildas

Dažnai klaidingai manome, jog kiekvienos UAB ar IĮ savininkas yra verslininkas. Tiesa, kad tam tikra veiklos forma suteikia juridinį statusą, tačiau už įmonę atsakingas asmuo nebūtinai yra verslininkas.

Šiame straipsnyje pateiksime skirtumus tarp amato ir verslo, o taip pat ir keletą patarimų kaip sukurti vertingą ir augantį verslą (ne amatą!).

Kuo skiriasi amatas nuo verslo?

Pirmasis dalykas, kurį noriu pabrėžti – ne kiekvienas gali būti verslininku. Galiausiai, ne kiekvienam žmogui ir reikia tokiu tapti. Amatininkai yra lygiai taip pat gerbiami žmonės kaip ir verslininkai – tiesiog kiekvienas turi pasirinkti sau priimtinesnį kelią.

  • Amatininkas yra žmogus, kurio įmonei didžiąją dalį (daugiau nei 50 proc.) pajamų ir vertės sukuria pats įmonės savininkas.
  • Verslininkas yra žmogus, kurio įmonei didžiąją dalį (daugiau nei 50 proc.) pajamų ir vertės sukuria samdomi darbuotojai.

Tarkim, nedidelės pyragų kepyklėlės savininkė gali būti amatininkė, nes ši pati kepa pyragus, pati suranda naujus ir išlaiko esamus klientus. Advokatai, bankininkai, žurnalistai ir daugybės kitų sričių profesionalai taip pat yra amatininkai.

Tuo tarpu automobilių prekybos įmonės, kurioje dirba 50 darbuotojų, savininkas yra verslininkas. Galbūt ši įmonė uždirba mažesnį grynąjį pelną negu minėta kepyklėlė, tačiau būtent šios įmonės savininkas yra verslininkas.

Taigi, verslininką nuo amatininko skiria ne uždirbtų pinigų kiekis, o tai, kas įmonei sugeneruoja didžiąją dalį pajamų. Advokatas, kuris uždirba milijonus per metus nėra verslininkas. Prekybininkas, uždirbantis grąšį (o kartais visai neuždirbantis), yra verslininkas.

Kodėl imamės verslo arba amato?

Verslą žmonės steigia dėl įvairių priežasčių. Vieniems atsibosta dirbti samdomą darbą, atsiskaitinėti vadovams, taikstytis prie nelankstaus darbo grafiko, tad galiausiai sugalvoja įsteigti savo verslą (bent jau taip jie mano iš pradžių). Kiti apie verslą svajoja nuo mažumės, nors tiksliai nežino kokiu verslu užsiims.

[quote]Verslininką nuo amatininko skiria ne uždirbtų pinigų kiekis, o tai, kas įmonei sugeneruoja didžiąją dalį pajamų. Advokatas, kuris uždirba milijonus per metus nėra verslininkas. Prekybininkas, uždirbantis grąšį (o kartais visai neuždirbantis), yra verslininkas.[/quote]

Daug didesnė verslo sėkmės tikimybė yra tuomet, kai laisvai samdomas darbuotojas įgyja tam tikros patirties savo srityje ir tampa joje beveik nepakeičiamas. Tokiu atveju žmonės nori jo pyragų, konsultacijų ar kokių nors kitų paslaugų ir produktų.

Planuotai ar neplanuotai, sąmoningai ar nesąmoningai, savo įmonę įsteigęs žmogus tampa amatininku (ne verslininku). Žinoma, kartais naują verslo vienetą įsteigia jau patyrę verslininkai ar įmonių grupė, tad tokiu atveju naujasis verslo vienetas yra verslininkų kūrinys.

Vis dėlto, daugeliu atvejų laisvai samdomas darbuotojas tampa amatininku, nes savo įsteigtoje įmonėje dirba vienas pats (padedant šeimos nariams ar draugams). Šis žmogus tampa ne tik specialistu (kuris kepa skanius pyragus), bet ir verslininku (kuris galvoja apie verslo ateitį).

Kas nutinka toliau? Patenkintų klientų skaičius auga, pinigų srautai didėja, tad atsiranda poreikis samdyti darbuotojus, nes amatininkas nebesugeba vienas iškepti pakankamai pyragų, t.y. nesugeba patenkinti esamos paklausos. Šiuo momentu pyragų kepėjas prisiima ir trečią vaidmenį – vadovo.

Kodėl amatas niekada netampa verslu?

Atsiradus samdomiems darbuotojams, įmonė patenka į paauglystės stadiją. Verslas generuoja teigiamus pinigų srautus, klientų netrūksta – rodos, viskas eina geryn ir verslas klesti. Pasirodo, jog pasamdyti darbuotojai nėra tokie įgudę pyragų kepėjai, kaip pats įmonės savininkas. Prasideda konfliktai.

Šioje vietoje daugelis amatininkų pradeda pyktis su darbuotojais, atsiranda klientų nusiskundimai, verslas ima stagnuoti. Daugelis amatininkų nusivilia gerų darbuotojų nebuvimu ir žengia žingsnį atgal. Tokiu atveju amatas neturi šansų kada nors tapti verslu, kad ir kiek patenkintų klientų būtų.

Kita amatininkų problema yra jų pačių nusivylimas pasikeitusia darbo specifika. Jeigu anksčiau pyragų kepyklėlės savininkas su pasimėgavimu kepė pyragus, tai dabar jis turi kontroliuoti kaštus, efektyvinti procesus, rengti finansines ataskaitas ir atlikti begalę kitų su amatu nesusijusių funkcijų.

Koks visų šių problemų rezultatas? Vadovas nebeturi laiko kepti pyragus (deleguoti jo nesinori, nes nukentės kokybė), dirba nemėgstamą darbą (deleguoti jo nesinori, nes nukentės biudžetas), atsiranda nepatenkintų klientų (nekreipti į juos dėmesio nesinori, nes nukentės biudžetas). Verslas užstringa.

Žymos

Apie autorių

Daiva Bosienė

3 komentarai

Komentuoti čia

  • smagu, kad verslas.in pradeda rašyti apie lietuvio vargui artimesnisu dalykus, o ne amerikietiškus strateginius metodus. siūlau dažniau pavartoti pyragų kepyklėlės case’ą, o taip pat ir dažniau įkelti lietuvos konsultantų pranešimus iš konferencijų/seminarų/kursų. dėkoju už tekstą.

  • Nėra ką pridurti, viskas labai išsamu ir dar vaizdo įrašas pateiktas. Šis tekstas atsiduria toje „nepaneigiamų dėsnių“ kategorijoje, tad ir komentarų daug nesitikėkite sulaukti :))