Darbas sau Prieš pradedant

Dvylika ženklų, rodančių kad jūs – verslininkas

Galbūt iki šiol nežinojote galintys tapti verslininku

Beveik kiekviename straipsnyje, kuriame aprašomos verslininkui būdingos savybės, minima, jog verslas – ne kiekvienam. Taip, ne kiekvienam. Tarp itin svarbių savybių dažnai minimi tvirti principai, atkaklumas, įtaigumas bei disciplina. Vargu ar sukursime stabilų verslą būdami neatsakingi bei nedisciplinuoti.

Kita vertus, šiuose straipsniuose trūksta platesnio mąstymo, o daugelis svarbių (tuo pačiu ir keistų) savybių yra nuvertinamos. Tarkim, Džonas Rokfeleris, Henris Fordas bei kiti garsūs verslininkai pasižymėjo netradiciniu mąstymu, savybėmis, dažnai prasilenkiančios su tradicine išmintimi – nes jie ėjo savo keliu.

Taigi, neprivalote tikėti viskuo, kas rašoma edukaciniuose straipsniuose (įskaitant ir šį). Kai kurie jūsų polinkiai ir, iš pirmo žvilgsnio silpnybės, galbūt iš tiesų yra stiprybės. Šiame straipsnyje pateikiu dvyliką ženklų, rodančių, jog jūs galite būti verslininku. Tai keistos savybės ir bruožai, į kuriuos tradicinis mokymas nekreipia jokio dėmesio.

Negalite pakęsti esamos situacijos. Visai nesvarbu, kad jūs kątik atlikote labai svarbią užduotį ar padvigubinote metinį pelną, jums to negana. Jus neramina status quo – norite pokyčių. Paprasčiausiai nesate tas žmogus, kuris sėdi ir laukia, kol kažkas pasikeis. Norite viską paimti savo kontrolėn.

Greitai viskas ima atsibosti. Jums viskas greitai atsibosta, o į tai daugelis žiūri kaip į problemą. Nieko čia blogo, kad jūsų nedomina rutiniškas darbas (jis dažniausiai būna prastai apmokamas) – jūs norite iššūkių ir įvairovės. Štai kodėl jūs taip nemėgote nuobodžių paskaitų universitete.

Buvote atleistas iš darbo. Galbūt jūs pernelyg kūrybiškas ir originalus, kad dirbtumėte kitiems labai ribotoje aplinkoje. Galbūt jūs buvote atleistas iš darbo, o tai taip pat kitų neigiamai vertinamas įvykis. Nenuvertinkite savęs – norite kurti kažką unikalaus, ko nepasiūlė buvusi darbovietė.

Esate pravardžiuojamas maištininku. Jums atrodo (sąmoningai ar nesąmoningai), kad visi didūs dalykai yra sukuriami ne komforto zonoje, nesilaikant tradicinės politikos, taisyklių ir apribojimų. Maištininko ar taisyklių laužytojo etiketė yra labai teigiamas ženklas. Maištaukite!

Priešinatės autoritetui ir valdžiai. Tikėtina, kad praeityje jūs priešinotės tėvų, mokytojų ar darbdavių primestai valiai bei planams. Negalite sutikti su visuomenės primestomis normomis ir stereotipais, retai sutinkate su kitais, jums patinka diskutuoti. Tai savybė, vedanti į teigiamus pokyčius.

Norite daug ką patobulinti. Kad ir kokiai sistemai ar bendruomenei priklausytumėte, norite ją patobulinti. Tai gali būti daugelis dalykų: darbų produktyvumas, verslo procesų efektyvumas bei kita. Vėlgi, tai puiki savybė, kadangi iš esmės verslas yra netobulos rinkos, joje esančios spragos užlopymas inovatyviomis idėjomis ir darbu.

[quote]Kad ir kokiai sistemai ar bendruomenei priklausytumėte, norite ją patobulinti. Tai gali būti daugelis dalykų: darbų produktyvumas, verslo procesų efektyvumas bei kita. Vėlgi, tai puiki savybė, kadangi iš esmės verslas yra netobulos rinkos, joje esančios spragos užlopymas inovatyviomis idėjomis ir darbu.[/quote]

Nemėgstate tuščiažodžiauti. Jums sudėtinga kalbėti beprasmiškai, vien dėl paties kalbėjimo. Žinoma, daugelis žmonių pripranta prie šio savotiško komforto, nes tai dalinai naudinga – prisitaikyti yra būtina. Tačiau tuščios šnekos jūsų nedomina, jums tai atrodo kaip laiko švaistymas.

Ieškote priekabių nuo jaunystės. Galbūt pernelyg kritikavote kitus, įsakinėdavote ar net terorizuodavote. Suprantama, kad tai nedera su verslo diplomatiškumu, tad ilgainiui ši savybė turi netrukdyti siekti verslo aukštumų. Tačiau troškimas įrodyti savo „tiesą“ yra geras ženklas.

Esate apsėstas savo idėjomis. Vėlgi, visuomenė dažnai neigiamai vertina empatijos trūkumą. Kas mėgsta žmones, kurie tiki tik savo idėja ir atmeta visas kitas? Vis dėlto, siekis žutbūt įgyvendinti savo viziją yra būtina verslininko savybė. Žmonės nenori pokyčių, kol neįsitikina jų nauda.

Bijote dirbti vienas. Legendos sklando, jog Styvas Džobsas ar Henris Fordas viską pasiekė vieni. Tai mitas, kuris naudingas nebent biografijų autoriams, mėgstantiems sureikšminti vieno žmogaus įtaką. Iš tiesų, bendrovė stipri tiek, kiek stipri bendrovės komanda. Jūsų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jus supančių žmonių kompetencijos.

Negalite negalvoti. Susiduriate su miego problemomis – negalite ramiai užmigti, kol nepadarote vieno ar kito darbo. Jūsų kuriamas produktas, jo vizija net „apsilanko“ sapnuose. Kitą rytą atsikeliate ir pastebite, jog ir toliau galvojate apie savo idėją. Tokiu atveju vienintelis patikimas būdas atsikratyti šių minčių – įgyvendinti jas.

Neatitinkate visuomenės normų. Tai šiek tiek panašu į keletą anksčiau aprašytų ženklų, tačiau čia pabrėžiame nesugebėjimo jaustis komfortiškai lygį. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad visi patogūs ir reikalingi produktai jau yra sukurti. Tačiau jūs įžvelgiate daugybę spragų bei problemų, nesutinkate su visuomenės pozicija. Norite pokyčių.

Žymos

Apie autorių

Daiva Bosienė

8 komentarai

Komentuoti čia

  • mano verslininko versija: neturėti jokios moralės ir sąžinės, išnaudoti ką tik gali ir kuo labiau, pataikauti ir stengtis patikti ir įtikti reikalingiems žmonėms atmetus visus principus, geriausia – jų išvis neturėto, akyse turi mirgėti tik eurai ir litai, visa kita nusispjaut, dėl savų interesų išduoti bet ką, net pačius artimiausius žmones, nekalbant apie kitus.

  • bravo, liuks, man kaip pradedančiam tai suteikia vilties. gan logiškai apibūdinta. Mano du buvę šefai dauguma šiu punktu atitinka, ir gana sėkmingai dirba. Dėkui už straipsni.
    tie kas nesuprato- praeis laikas ir juoksitės iš savo komentarų

  • 1. Paskola bankui
    2. Paskola senai paskolai atiduoti
    3. Skolos darbuotojams
    4. Visos mintys, kaip čia ką apgavus
    5. Sąžinės nebuvimas
    6. Apsimestinis bendravimas dėl asmeninės naudos
    7. Statymas iš savęs „kieto verslininko“
    8. Žiurėti 1 punktą
    Yra labai mažai išimčių, bet 98 proc tinka pagal 1-8 punktus.

  • Taip, pilnai sutinku. Pateiksiu savo pavyzdį. Man 72-ji, tad visiems aišku, iš kur aš – iš
    SSSR. Verslo požiūriu, gimiau gerokai per anksti. Atėjo Gorbačiovo „perestrojka“ ir visi
    sujudo. Iki to pirkdavau Kaliningrado srityje gintarą, jį čia apdirbdavau ir pats spekuliavau, kaip tada mus vadindavo. Žmona mezgė iš vogtų siūlų ir taip pat realizuodavo darbe
    svečiams iš plačiosios tėvynės, nes dirbo turizmo sferoje. Kadangi studijuodamas Maskvoje vasaromis dirbdavau tolimųjų reisų keleivinių traukinių palydovu, kur mes studentai veždavome vos ne po pusę vagono „bezbiletnikų“, tai jau turėjau neblogą patirtį bastytis po Rusiją. Tad Gorbio laikais ir aš išmokau megzti ir per laisvadienius maudavome į rusyno turgus. Kadangi buvau neetatinis ekskursijų vadovas, nutariau sukurti ekskursijų ir kelionių firmą. Ką nekalbinau, visi tik suko ranką prie smilkinio, o labiausiai pasipriešino miesto KPSS organizacija, teigdama, kad ideologija prekiauti nevalia. Nepasakosiu, kaip pramušiau tą problemą ir dirbau. Labai efektyvus tuo metu, matyt ir dabar, buvo kyšiai. Tepti reikėjo visur. Bet tai buvo patys kūrybingiausi metai mano gyvenime, kai pagaliau SSSR piliečiams galėjome pasakoti labai daug teisybės apie Lietuvą, jos piliečių toškimus ir viltis, apie Sąjūdi. Ir dar priedo uždirbdavome gerai,
    galėdavau samdyti geriausius gidus, tapome labai populiiarūs kurorte, kad net valstybinė
    įmonė visais būdais mus stengėsi uždaryti. Padėjo tuometė Lietuvos kooperatyvų asociacija su jos prezidente Prunskiene. Subyrėjus imperijai, neliko turistų, mieste didžiausia bedarbystė, tad iki pensijos tapome turgaus prekeiviais – Lenkijos, po to Lietuvos. Pastovios kelionės, kelių parų eilė muitinėse, kontrabanda, pavojai ne tik sveikatai, bet ir gyvybei tapo mūsų kasdienybe. Koks rezultatas? Dukra baigė JAV milijonierių vaikų vidurinę mokyklą, aukštąją. Ten ir savo laimę rado, ištekėjo už
    lietuvių palikuonio, pagimdė mums tris anūkus. Mums belieka tik džiaugtis ir prisiminimai
    apie tuos praėjusius laikus tikkrai neišbluks iš atminties. Galiu tik pridurti, kad tik tos
    čia minėtos savybės ir dar kai kurios mus ir išvedė į galima sakyti pergalę. Net minties
    nekyla dejuoti choru su kitais, kaip blogai ir sunku gyventi Lietuvoje. Kaip pasiklosi, taip ir miegosi. Tie, kurie gieda, kad versui pradėti nėra pinigų, kad čia rašomos nesąmonės,
    niekada netaps verslininkais. Aš pažįstu gana daug vos ne savo anūkų amžiaus milijonierių, kurie tapo milijonieriais nuo nulio, kaip čia, taip ir Vakaruose. Tai tikrai buvo ne dejuojantys mamyčių sūneliai, o ryžtingi, ypač darbštūs, drąsūs ir gabūs vaikinai.

  • Bet tai visiška lietuvos verslininkų priešingybė. Pas mus nėra idėjų, atrodo, visi dirba tomis pačiomis programomis, visi tuo pačiu nuobodžiu mąstymu. Su tomis savybėmis, kurios išvardintos straipsnyje, galėtum tik savanoriškai verslauti, tai yra už dyką. Lietuva ne ta sąlyga pritaikyti šiuos charakterio bruožus ar savybes verslui. Pas mus per daug biurokratijos, per daug viskas brangu, per daug greitai norima užsidirbti (nes per daug brangu gyventi). Šiaip, visos prekės vienodos (tik tiekėjai skirtingi) ir dauguma gaminta Kinijoje.

  • Paskaičius komentarus dar norisi pridėti. 1937 metais Napoleonas Hilas parašė knygą
    „Mąstyk ir turtėk“ (tikriausiai taip verčiama), kuri buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų ir aktuali iki šiol. Autorius rašo apie tai, kaip pasiekiame sėkmė biznyje, o tuo pačiu ir gyvenime. Bet paliesiu kitą aspektą. Jis ištyrė 25 000 gyvenimo nevykėlių biografijas
    ir nustatė 33 priežastis, dėl ko tampama nevykėliu. Vos ne 100 procentų iš jų neturėjo gyvenime didelio tikslo. Nėra tikslo, nėra rezultato. Antra – užsispyrimas. Be jo nieko nepasieksi, net paskolą paėmęs imsi kitą, dengti pirmą paskolą ir riedėsi toliau nuokalnėn. Knygoje pabrėžiama, kad sėkmingas biznis vykdomas tik abipusės naudos sąlygomis, kitaip jis pasmerktas, ne šiandieną, tai ryt. Trumpai apžvelgus vien tik komentarus, darosi aišku, kodėl tiek daug nevykėlių Lietuvoje. Man dažnai tenka būti JAV ir tiesiog į akis krinta,
    kokia nepagarba žmogui ir žmogaus orumui toleruojama mūsuose. Tas laukinis kapitalizmas, tas bolševikinis požiūris į žmogų, atėjęs iš anos epochos, dar ilgai dominuos mūsų visuomenėje (gyvenę tada puikiai atsimena principą: „ja načalnik, ty durak“- aš viršininkas, o tu durnas). Nieko nuostabaus ir stebuklų nebūna, esame tokie, kokius suformavo epocha ir gimdytojai.

  • Tas, kas sutvertas būti geru vadovu, psichologiškai negalės pakęsti techninio bukinančio darbo.
    Tas, kuris yra kantrus ir mėgsta ilgai gilintis į kokią nors problemą, „krapštytis“, liaudiškai tariant, tikrai nesiverš visiems garsiai skleisti savo idėjų ar juo labiau bandyti jas įbrukti kitiems žmonėms.
    Yra žmonės, kurie sugeba generuoti idėjas, bet nesugeba jų įgyvendinti ir yra žmonės, kurie sugeba gerai dirbti tik turėdami aiškias instrukcijas – įgyvendintojai.
    Visokių reikia – svarbiausia kiekvienam atrasti savo vietą, kad būtų geriausiai realizuotas jų potencialas.
    Bėda yra tik tame, kad tie įgyventintojai yra žemiausiai vertinami, nes jie yra pagal struktūra tiesiog apatinėje grandyje – ties jais baigiasi hierarchija, kad ir kaip būtų liūdna.
    Žmonės jau gimsta skirtingi.

  • Blogiausias viršininkas-tai moteris, kuri galvoja, kad ji labai gerai vadovauja dideliam kolektyvui, ypač, kai aplink daug moterų, kurios pataikauja jos tuštybei. Taip ir straipsnio dvasia-galima prisirinkti daug citatų iš knygų, tačiau realiame gyvenime yra viskas kitaip. Tik dirbant kartu galima suprasti, ar kolektyve yra pakankamai geras klimatas, ar viską lemia viršininko net labai kvaili nurodymai. O jau gerų moterų viršininkių neteko sutikti-dažniausiai tai kvailos pasipūtusios žasys, tik išsipusčiusios kaip povai.