Vardo skolinimas vardan verslo plėtros
Mados namams dar neatvėrus durų, Christianas Dioras priėmė dešimties tūkstančių dolerių vertą pasiūlymą iš Niujorko trikotažo gamintojo „Prestige“ leisti naudoti „Christian Dior“ vardą. Atėjus laikui sutartį atnaujinti, Dioras nusprendė, kad fiksuoto mokesčio nebepakanka ir kad nuo šiol kompanija Dioro vardo ir firminio ženklo savininkui privalės mokėti procentą nuo bendro pelno.
Tuo metu prasidėjo derybos su „Julius Kaysery & Co.“ ir 1949-aisiais Amerikos rinkoje pasirodė pirmieji Christiano Dioro trikotažo gaminiai. Dioras reikalavo tiesioginės įtakos kontroliuojant kokybę ir net sukūrė ypatingą pakietinimą kojinių padams, kad jos liktų savo vietoje. Pėdkelnės buvo elegantiškai pakuojamos tarp gausybės popieriaus sluoksnių dailiose pilkose dėžėse su Liudviko XVI antspaudu ir Christiano Dioro vardu.
Amerikiečių tekstilininkas, vardu Benjaminas Theise’as, taip pat suskubo prisistatyti ant Kalnų alėjos salono slenksčio dar remonto darbams nesibaigus, kad užsitikrintų Dioro vardą ant savo gaminamų šilkinių kaklaraiščių. Sandėris buvo sudarytas, o dvi istorinės reikšmės sutartys, kurių vėliau buvo šimtai, pasirašytos. Jacquesas Rouetas atradosavo nišą… ir neketino praleisti galimybės pasinaudoti savo gebėjimais.
Vėliau pasipylė kiti apatinio trikotažo, kaklasarių, pirštinių prekybos sutarčių pasiūlymai. Platinimo vadovas Gerve du Perieras de Larsanas prisimena, kaip Dioras prižiūrėjo visą procesą. Jis „troško išvysti juos virstant galinga kompanija. Prieš nuspręsdamas pasirašyti sutartį, jis ilgai svarstydavo apie kiekvieną produktą“.
Be abejonės, tai buvo didžiulio profesinio pavydo pagrindas. Kaip pasakoja Didieras Grumbachas, „kolegos akylai stebėjo kiekvieną jo verslo plėtros žingsnį, tiksliai nežinodami, kaip reaguoti. Vis dėlto 1952-aisiais, kai Jacquesas Rouetas pasirašė prekybinę sutartį su vokiečių firma „Pforzheim“ tai buvo paskutinis lašas, perpildęs jų kantrybęs taurę, ir įsiplieskė atviri pasipriešinimo protrūkiai. Aukštosios mados rūmų posėdyje jų pirmininkas Jeanas Gaumontas-Lanvinas apšaukė Rouetą „kamane, kuri erzina nepaprastai sunkiai plušantį avilį“.
Darbuotojams kėlė pagarbią baimę
Nors dabar jis vadovavo milžiniškai korporacijai, Diroas neprarado nuoširdaus prisirišmo prie savo darbuotojų bei atsakomybės jų atžvilgiu. Kartą jis sakė: „Nuo kiekvienos kolekcijos priklauso devynių šimtų žmonių atlyginimai!“ Greta pagrįsto pasididžiavimo jis jautė troškimą išvysti savo darbuotojus klestinčius, todėl iš visų jėgų stengėsi padėti jį supantiems talentams.
Andre Levasseuras kalba: „Christianas Dioras kėlė mums pagarbią baimę ir susižavėjimą. Jis mums atrodė visagalis. Jis priversdavo mus visus virpėti, todėl nė vienas nedrįsdavome rodyti jam nieko kito, išskyrus tobulus kūrinius. Jam tai patiko, todėl jis mėgo įsijausti į savo anūkus lepinančio ir erzinančio senelio, laukiančio jų reakcijų ir laikančių juos savo malonėje, vaidmenį“.
Liudvikui XIV būdingas jo polinkis reikalauti besąlygiško savo pavaldinių paklusnumo ypač išryškėdavo likus kelioms savaitėms iki kolekcijos pristatymo. Darbas įgaudavo karštligišką tempą, o darbuotojai neskirdavo sau nė minutėlės, grįždami namo vos kelioms valandoms užmerkti akių ir nė nesusimąstydami reikalauti atlygio už visas papildomas darbo valandas. Toks asketiškas gyvenimo būdas tapo aukštosios mados ritualu.
Galbūt Dioras ir buvo žmogėdra, suryjantis savo darbuotojų sveikatą, tačiau jis mokėjo jiems atsidėkoti. Jei suknelė pavykdavo itin gerai, jis pasikviesdavo ateljė vadovę ir sakydavo:
– Ar tai tu, mažyle, pasiuvai šią suknelę?
– Taip, pone, – atsakydavo ji, rausdama nuo galvos iki kojų.
– Leisk man tave pasveikinti, – tęsdavo jis. – Ji išties nuostabi.
Rytoj, balandžio 13 dieną publikuosime paskutinę straipsnių ciklo dalį. Laukite tęsinio!
