Antroje straipsnių ciklo garsiam aukštosios mados dizaineriui, Christianui Diorui atminti, dalyje rašėme apie “Dior” mados namų įkūrimą bei “New Look” kolekciją, sukėlusią perversmą aukštosios mados pasaulyje. Šioje dalyje pasakojame apie verslo plėtrą į kitas šalis bei gretimas produktų kategorijas. Straipsnių ciklas yra paremtas leidyklos “Šarkos knygos” 2013-iais metais išleista knyga “Christianas Dioras: biografija”, kurią parašė Marie-France Pochna.
Įtakingų žmonių kalvė
Visuomenė yra lyg praeitis. Tam, kad išliktų energinga ir gyva, ji privalo nuolatos išradinėti save iš naujo. Ji – tarsi gėlių puokštė. Vazą gali laikyti amžinai, jei tik nuolat pakeisi jos turinį. Pokario metų socialiniam tinklui pikantiškumo suteikė taip vadinama „kavinių visuomenė“ – naujas fenomenas, leidęs mados kūrėjams bičiuliautis su grafienėmis, dekoratoriams – su turtingomis paveldėtojomis, modeliams – su lenktyninių žirgų savininkais.
Senoji aukštuomenės dalis pamažu blanko. Išliko vos keletas anuomet iškilių asmenybių. Anksčiau aukštuomenės atstovai kas vakarą išsipustę vakarieniaudavo mieste, tačiau pamažu atsirado labiau traukiančių pramogų įdomesnėse vietose, pavyzdžiui, teatre, meno galerijose ir mados namuose.
30-ojo Kalnų alėjos namo salone nuolat knibždėjo klienčių, kurios nė nesusimąstydamos kasmet apkeliaudavo pasaulį tik tam, kad atnaujintų savo garderobą. Jos netroško nieko kito, tik Dioro etiketės ir, žinoma, savo mėgstamiausios prekybos agentės. Vienintelė dilema buvo, kurį gi iš dviejų kostiumėlių pasirinkti… Ak, kad juos kur, paimsime abu!
Jo salone lankėsi kiekvienas įtakingas visuomenės asmuo. Atvykdavo ir tų, kuriuos Dioras vadino „mūsų didžiaisiais svečiais iš užsienio, tikresniais paryžiečiais nei miesto gyventojai“. Tarp jų buvo alaus daryklų baronų, skardos ir vario karalių, energingų asmenybių, kurios dievino Paryžių. Iš išorės publika neatrodė pasikeitusi: didikai, menininkai, iškilūs protai, turtingi užsieniečiai, žavingos moterys. Tačiau raminantis jausmas, kad viskas buvo „taip, kaip anksčiau“ suteikė švelnią laisvumo natą.
Savo pasiekimų vergas
Ilgėdamasis kuklaus, išskirtinio salono, apie kurį svajojoje, vienumoje Dioras atsidusdavo: „O, jei tik aš būčiau Balenciaga!“ Griežtesnio būdo jo kolega iš savo šventovės jau seniai buvo išvaikęs pirklius ir dabar vadovavo elegantiškų moterų būriui, kurios gerte gėrė kiekvieną jo žodį ir šlovino jį tarsi patį popiežių. Apsigaubęs tylos skraiste jis kreivai žvelgė į Kalnų alėjoje įsiplieskusį lengvabūdiškumo židinį, į kurį plūdo viešumo ir žiniasklaidos demonai.
Kažin, ar Dioras suvokė, kokios įtakos audringas „New Look“ pasirodymas turėjo jo kolegoms dizaineriams. Sunku buvo nepastebėti viso būrio žinomų aukštosios mados kūrėjų klienčių, kurios atsigręžė į Kalnų alėją tarsi vėjarodės, nė nepažvelgdamos atgal. Įskaudintas tokios išdavystės Balenciaga nuo to laiko atsisakė pristatymo pabaigoje pasirodyti ant podiumo pasveikinti savo publikos ir priimti jos pripažinimo.
Jis pasibjaurėjo tokiu moterišku nepastovumu ir tuo, kad „ištikimų klienčių“, kurios kažkada prisiekinėjo niekuomet nesisiūdinti drabužių kito dizainerio salone, ratas vis siaurėjo. Dioras apie tai nenumanė.. Nors dauguma klienčių galiausiai grįžo, Balenciaga niekuomet nepamiršo įžeidimo ir nusprendė, kad sumenkinti savo talentą, priimant nenuoširdžius aplodismentus, jam yra per žema.
Slapčia Dioras Balenciagai pavydėjo, o atvirai reiškė savo susižavėjimą juo, vadindamas ispaną „mūsų meistru“. 1949-ųjų liepą, kai likus savaitei iki kolekcijų pristatymo Paryžiaus ateljė darbą nutraukė visuotinis streikas, Dioras, lydiams Jacqueso Roueto, aplankė savo šlovinamąjį kolegą ir pasiūlė savo bei savo siuvėjų pagalbą. Balenciagą toks gestas sujaudino, tačiau jis atsisakė.
Dioras po savo kolekcijų pristatymų taip pat pradingdavo. Išsekęs prieglobsčio jis ieškodavo savo sode, apsuptas gėlių ir krūmokšnių. Atlikęs savo vaidmenį ir surengęs kaip visuomet pribloškiantį pasirodymą, jis manydavo atėjus metą užtarnautai pailsėti. Pirmąjį apčiuopiamą atlygį jis gavo išleidęs pirmąsias pajamas senam malūnui, „Moulin du Coudret“, Mili-la-Forė miestelyje.