Verslininkų sėkmės istorijos

Christiano Dioro biografija (III dalis)

Šioje dalyje pasakojame apie prekės ženklo "Christian Dior" verslo plėtrą į kitas šalis bei gretimas produktų kategorijas.

Pelningi metai ir verslo plėtra

Dioras buvo pragmatikas ir visuomet stengėsi logiškai įgyvendinti savo sumanymus, todėl pradėjo mąstyti apie savo mados namus Niujorke – „aukšto lygio saloną“, kuriame jo kūriniai būtų gaminami masinei rinkai ir, dar svarbiau, pritaikyti tokioms skirtingoms vietoms, kaip Kalifornija ir Bostonas.

Galiausiai kojomis palietęs Prancūzijos žemę Šerburo uoste, jis nė iš tolo nebepriminė to „niekuo neišsiskiriančio prancūzėlio“, kurio laineris prisišvartavo Amerikoje. Dioras užsikrėtė amerikietiško verslumo ir dinamiškumo karštine. „Mažytis salonas“, apie kurį jis kažkada svajoje, dabar atrodė taip toli praeityje. Jis prisipažino, kad „užkluptas netikėto populiarumo keliamo chaoso, šiek tiek jo ilgėjausi“, tačiau kelio atgal jau nebebuvo.

Jį skatino ne tik sėkmės troškimas, bet ir siekis nepraleisti nuotykio, kuriame jis, Diroas, pirmą kartą gyvenime atliktų pagrindinį vaidmenį. Žvelgdamas į savo vardą pirmuosiuose spaudos puslapiuose ir „New Look“ drabužius Niujorko, San Francisko bei Paryžiaus gatvėse ir suprasdamas, kad viskas įmanoma vos per kelias sekundes, jis veikiausiai aiškiai nesuvokė, kaip pasikeitė.

Jau pirmaisiais metais Dioro mados namai atnešė pelno. Salono apyvata 1947-aisiais siekė 1,2 mln. frankų (4 mln. šiandieninių frankų arba apie 0,8 mln. dolerių). 1948-iais ji padidėjo iki 3,4 mln., o 1949-iais – iki 12,7 mln. frankų. Šešiasdešimt procentų šios sumos sudarė įplaukos iš užsienio, nors patentų sutartys vis dar buvo derinamos, o pelnas preiš atskaičiuojant mokesčius sudarė penkiolika procentų.

Kova su piratais ir nauji produktai

Kad ir kaip Dioras stengėsi kontroliuoti savo agentus ir išradinėti griežtas priemones, kurios apsaugotų firminį vardą bei klientes nuo klastočių, jis nesugebėjo pralenkti tokių gudrybių, kaip pavogtos etiketės arba „modelių nuomotojų“ apgaulės. Už sukčiavimą Diorui nebuvo nieko labiau atstumiančio; toks elgesys jį tiesiog siutindavo. Ne kartą iš kolekcijos pristatymo buvo išprašyti nekviesti svečiai ir moterys su eskizų sąsiuviniais.

Nors Christianas tikėjosi savo verslui pritaikyti amerikietiškąjį modelį ir taisykles, šis jų mados pasaulio aspektas jį siutino. „Kaip kiti gerbiami Amerikos mados namai, buvau įsitikinęs, kad sistema ne tik nedraudžia, bet ir skatina svetimų idėjų savinimąsi. Regis, nėra efektyvaus būdo tam sustabdyti“, – sakė jis.

Taigi, Christiano Dioro firminis ženklas šmėžavo visur. Per pirmuosius penkerius metus pusę Dioro pelno sudarė pajamos iš Naujojo Pasaulio – vėlesnės plėtros atspirties taško. 1948-ųjų spalio 28-ąją Niujorke savo veiklą pradėjo kompanija „Christian Dior Perfumes“, įsikūrusi tose pačiose patalpose, 730-ajame Penktosios aveniu name.

1949-aisiais jis pasirašė pirmąją prekybos sutartį su trikotažo gamintoju „Julius Kayser and Co.“ kompanijos „Christian Dior Stockings“ vardu bei pristatė kvepalus „Diorama“. Netrukus buvo įkurta dukterinė įmonė „Christian Dior Fur Inc.“ ir specialusis „Christian Dior Diffusion“ skyrius, atsakingas už didmeninę prekybą, eksportą bei prekybos sutartis. Niujorke pradėta „Christian Dior Export“ prižiūrėjo prekybą skrybėlėmis, pirštinėmis, rankinėmis, papuošalais ir kaklaraiščiais.

Su meksikiečių universalinių parduotuvių tinklu „Palacio de Hierro“ buvo pasirašyta sutartis, leidžianti išskirtinai gaminti pagal užsakymą siūtus ir gatavus drabužius. Prekybinės sutartys siekė netgi Australijos žemyną. Vėliau mados namai atidaryti Kuboje bei Kanadoje. Tuomet 1952-aisiais Londone gimė „Christian Dior Models Ltd.“ Italija buvo prijungta 1953-aisiais… ir šitokiu būdu kiekvienais metais vis kitame pasaulio taške išdygdavo Dioro vėliava.

Apie autorių

Marie France Pochna

Prabangos ekspertė ir kelių biografinių knygų apie prabangius prekės ženklus - tame tarpe ir "Dior" - autorė.