„Partnerystė yra dar vienas sąjungos su kitų kvailystėmis ir nesėkmėmis vardas. Mūsų pačių nelaimių visiškai užtenka: kam savanoriškai pulti į kitų negandas?“, – trečiasis JAV prezidentas, Tomas Džefersonas
Internetinių svetainių kūrimosi laikais (1998-2000 metais) žodis „partneris“ tapo veiksmažodžiu, kai daugelis pradedančiųjų neturėjo verslo modelio ir privalėjo pūsti miglą apie savo ir didelių bendrovių partnerystę.
Atseit, jei bendrovė bendradarbiauja su „Microsoft“ ar IBM, tai jai pasiseks.
[post_blocks]Iki pat šios dienos, Jungtinėse Valstijose kai verslininkas pasako: „Būkime partneriai“, dažniausiai išgirsti: „Niekam verti santykiai, kurie nepadidins pajamų.“ Todėl siekdamas pagerinti tai, kas tapo ydingu procesu (požiūris į partnerystę Lietuvoje ne geresnis), pristatau jums partnerystės meną.
Partnerystė dėl priežasčių su išskaičiavimu
Dauguma bendrovių kuria partnerystės santykius dėl neteisingos priežasties: tam, kad nudžiugintų savo generalinį direktorių, spaudą ir analitikus. Tai kvaila.
Teisinga priežastis partnerystei kurti – noras padidinti pardavimo apimtį ir sumažinti išlaidas. Štai greitas testas: ar perskaičiuoste savo finansinių projektų sąmatą, jei tapsite partneriai? Jei ne, tokia partnerystė iš karto bus pasmerkta.
Galite kiek tik norite mosuoti rankomis kalbėdami apie skaidrumą, patikimumą ir priimtinumą, tačiau jeigu negalite kalbėti apie partnerystę kiekybiniais terminais, tuomet tos partnerystės nėra.
Išsikelkite kiekybinius tikslus
Partnerystės įgyvendinimas priklauso nuo to, kokios bus tiekiamos prekės ir keliami tikslai – papildomos pajamos, mažesnės išlaidos, įsiskverbimas į naujas rinkas ir naujos prekės bei paslaugos.
Nustatyti, ar partnerystė veikia, galima tik vienu būdu – atsakant į kiekybinius klausimus, tokius kaip: „Kiek daugiau kartų klientai parsisiuntė programinę įrangą dėl to, kad mūsų tinklalapiai yra susieti?“
Įsitikinkite, kad darbuotojams patinka susitarimas
Dažnai bendrovės tampa partnerėmis, kai kokiame verslo renginyje susitinka du generaliniai direktoriai. Vos spėji apsidairyti, o jie jau išsigalvojo partnerystę, kuri labai patiks spaudai. Belieka tik paruošti pranešimą. Ar reikia stebėtis, kad iš tų partnerysčių mažai naudos?
[quote align=“right“]Partnerystes, kurios yra veiksmingos, palaiko abiejų organizacijų vidutinio lygio vadovai ir eiliniai darbuotojai. Iš tiesų, geriausia partnerystė užsimega tada, kai eiliniai darbuotojai dirba kartu ir sukuria tikrąją partnerystę, kuri neįtraukia vadovybės tol, kol netampa tvirta.[/quote]Partnerystes, kurios yra veiksmingos, palaiko abiejų organizacijų vidutinio lygio vadovai ir eiliniai darbuotojai. Iš tiesų, geriausia partnerystė užsimega tada, kai eiliniai darbuotojai dirba kartu ir sukuria tikrąją partnerystę, kuri neįtraukia vadovybės tol, kol netampa tvirta.
Paskirkite atsakingus lyderius
Abiejose bendrovėse turi būti paskirtas vienas žmogus, atsakingas už partnerystę. „Būrys žmonių, prisidedančių prie partnerystės kuo tik gali“ neveikia.
Pavyzdžiui, tais laikais, kai „Apple“ pradėjo stalinės leidybos (angl. desktop-publishing) projektą, Džonas Skalis buvo „Ponas stalinė leidyba“ bendrovėje „Apple“. Tas pačias pareigas „Aldus“ įmonėje ėjo Polas Breinerdas. Taigi, atsakomybė už stalinės leidybos sėkmę buvo dviejų žmonių rankose.
Akcentuokite privalumus, neslėpkite trūkumų
Dažnai bendrovės siekia partnerystės, kad paslėptų tam tikrus savo trūkumus. Pavyzdžiui, „Apple“ ir DEC sukūrė tokią partnerystę aštuntajame dešimtmetyje.
„Apple“ neturėjo duomenų perdavimo, DEC – asmeninių kompiuterių strategijos. Tai buvo jų trūkumai. Taigi šios dvi bendrovės pabandė pridėti du prie dviejų. Galiausiai, du ir du net nesudarė keturių, nes DEC duomenų perdavimo strategija negalėjo padėti „Apple“, o „Apple“ asmeninių kompiuterių strategija negalėjo padėti DEC.
