Nuo pramonės revoliucijos iki šių dienų atsirado daug įvairių vadybos teorijų ir sistemų. Ištisus dešimtmečius akademikai, konsultantai, praktikuojantys vadybininkai ir ekspertai psichologijos ar inžinerijos darbuose ieškojo atsakymo į pagrindinį klausimą: kas tai yra kompanija?
Iš įvairių metams bėgant atsiradusių teorijų ir mąstymo krypčių kilo daugybė perspektyvų ir požiūrių, o iš jų susiformavo verslo įmonės, dominuojančios šiandieniniame vadybos pasaulyje, samprata. Šias perspektyvas galima suklasifikuoti į kelias chronologiškai išdėstytas grupes:
- Mechaninė perspektyva: kompanija yra laikoma „mašina“, kurią reikia valdyti „moksliškai“, naudojantis tuo, ką būtų galima pavadinti planavimo ir vadovavimo „racionalizmu“.
- Organinė perspektyva: kompanija yra laikoma „gyvu organizmu“, pasižyminčiu iniciatyva ir kūrybiškumu, kurį reikia valdyti atsižvelgiant į žmonių darbą ir sugebėjimus.
- Kultūrinė perspektyva: kompanija yra laikoma „socialine organizacija“ su tikslais ir vertybėmis, kurios vadovai turi sukurti kultūrą, užtikrinančią darbuotojų įsipareigojimą ir solidarumą.
Dominuojantis konceptualus kompanijos modelis daro didžiulę įtaką bet kurios vadybos sistemos formavimuisi. Todėl mes norime, kad šiame straipsnyje siūloma vadybos sistema būtų pagrįsta tvirtu modeliu. Dažnai išsamus konceptualus modelis yra toks pat svarbus, kaip ir siūlomi realūs sprendimai.
Dabar išsamiau apžvelgsime kiekvieną iš minėtų trijų organizacijos perspektyvų ir parodysime, kaip jas galima sujungti į vieną modelį, kurį pavadinsime „esminiu kompanijos modeliu“. Pradėkime nuo pirmosios perspektyvos.
Mechaninė perspektyva
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje klestėjo racionalizmu pagrįstos iniciatyvos bei teorijos, išpopuliarindamos tai, kas vadinama moksline vadyba.
Pagrindiniais autoriais laikomi vokiečių sociologas Maxas Weberis ir amerikiečių inžinierius Fredericas Tayloras. Weberis teigė, kad biurokratija yra veiksmingiausia žmonių organizacijos forma, o Tayloras laikėsi nuomonės, jog žmonių veiklą galima sistemingai tyrinėti ir suskirstyti į sudėtines dalis. Taylroas teigė, kad kompanijos valdymą iš esmės sudaro planavimo ir vadovavimo veiklos:
„Kiekvieno darbininko darbas yra detaliai vadovybės suplanuotas, bent jau vieną dieną į priekį. Kiekvienas žmogus dažniausiai gauna visas instrukcijas raštu, kuriose išsamiai apibūdinama užduotis, kurią jis turi atlikti, taip pat aprašytos priemonės, kuriomis reikia naudotis atliekant darbą, – Frederikas Tailoras „Mokslinio valdymo principai“ (1915 m.)
Pirmojoje XX a. amžiaus pusėje Tayloro idėjos pasklido po visą pasaulį, Europoje jas diegė tokie specialistai kaip Urwickas (Anglijoje) ir Fayolis (Prancūzijoje). Būtent Fayolis sukūrė vadybos apibrėžimą, kuris labai gerai atitinka jo amžininkų mąstymą: „Vadovauti – tai yra planuoti, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti.“
Ši racionalistinė kryptis orientuota į pagrindinius elementus to, ką mes vadiname mechanine perspektyva (žr. iliustraciją žemiau). Šie elementai yra strategija, procesai ir resursai.
Pagal šią perspektyvą kompanijos valdymą sudaro sėkmingos strategijos parengimas, tinkamas jos įgyvendinimas, veiksmingai panaudojant tam tikrus procesus (tvarkas, procedūras, veiklos kryptis, taisykles ir t.t.) ir resursus (pajamas, kapitalą, įsiskolinimus, išlaidas, apyvartines lėtšas ir investicijas).
Kompanijos našumas, pelnas, finansinė būklė, taip pat sugebėjimas formuoti naujas strategijas ateityje priklausys nuo to, kaip sėkmingai visi šie elementai bus administruojami ir integruojami. Ištisus dešimtmečius ši paprasta ir tiesioginė korproacijos samprata buvo vadybos metodų ir modelių pagrindas.
Plačiausiai naudojami metodai, pradėti naudoti aštuntajame dešimtmetyje ir vis dar tebenaudojami šiandien, yra biudžetavimo sistemos, pareiginės instrukcijos ir strateginio planavimo modeliai. Tokios priemonės padeda vadovams tiksliai apibrėžti kompanijos tikslus pagal užduotis, veiksmų planus ir tvarkas, kurias gali paskirstyti visai organizacijai.
Fayolio apibrėžimą išplėtus ir pritaikius šiandieninio pasaulio strateginiams reikalavimams, būtų sąžininga pasakyti, kad pagal mechaninę perspektyvą vadovavimas kompanijai susideda iš:
- Aplinkos ir turimų išteklių analizės, siekiant sukurti strategiją ir tikslus;
- Išsamių planų sudarymo;
- Procesų vykdymo ir resursų valdymo.
Todėl geras vadovas yra toks, kuris moka kurti sėkmingas strategijas, įgyvendina jas pakartotinai atlikdamas procesus ir ekonomiškai tvarkos kompanijos resursus, ypač žmogiškuosius, visada kruopščiai ir prižiūrėdamas veiklas, vaidmenis bei atsakomybes.
Vadovavimo stilius, susijęs su šia perspektyva, yra vadovavimas formuojant užduotis. Tai tipiškas „įsakymo ir kontrolės“ stiliaus vadovas, kuris pasikliauja griežtu užduočių paskirstymu ir visiškai centralizuotu sprendimų priėmimu, kad personalas būtų visada pasiruošęs veikti. Toks vadovavimas turi tam tikrų pranašumų: jis organizuotas ir gerai suplanuotas, kai kuriose aplinkose – netgi efektyvus. Tačiau jis turi svarbių trūkumų. Juo slopinama iniciatyva ir kūrybiškumas, taigi žmonės neišnaudoja visų savo sugebėjimų.
Vienas iš daugelio tikrų gyvenimiškų pavyzdžių yra šveicarų automobilių tiekėjo gamybinės firmos vadovo pavyzdys. Visoje jo tiesioginėje vidinėje komunikacijoje buvo aiškios instrukcijos – gauti jo sutikimą prieš atliekant ką nors, kas nebuvo griežtai suplanuota. Jis buvo apsėstas troškimo viską kontroliuoti: dirbdavo ilgiausiai, norėdamas kontroliuoti visas tris pamainas ir primygtinai norėjo pats priimti visus sprendimus. Atėmus iniciatyvą ir kūrybiškumą, jo pavaldiniai laikė darbą vien mechaniniu: raportuoti apie incidentus ir laukti instrukcijų.