Daugiau nei prieš 2,5 tūkst. metų Kinijos karo ir politikos žinovai gausią savo strategijos patirtį nusprendė sutelkti keliuose universaliuose principuose. Tai buvo gan sunki užduotis – turėjo praeiti daugiau nei tūkstantis metų, kad šios žinios būtų suformuluotos kaip „trisdešimt šešios strategijos“ valdžiai įgyti, išlėsti ir išlaikyti.
„Trisdešimt šešios strategijos“ – tai įrankis, padedantis išplėsti mąstymo ribas ir kurti kitokias strategijas. O kurioje plotmėje, priklauso tik nuo žmogaus.
[post_blocks]Norėdamas pasidalyti Rytų išmintimi su Vakarų pasauliu, Kaihanas Kripendorfas (Kaihan Krippendorff) „Trisdešimt šešių strategijų“ analizę pateikė savo knygoje „Pranašumo menas„. Remdamasis modelių rinkiniu, autorius išnagrinėjo daugiau kaip 250 bendrovių veiklą. K. Kripendorfas kiekvienai strategijai pritaikė po pavyzdį ir siūlymus, kaip vakariečiai galėtų pasinaudoti Rytų išminties perlais.
Kad iš priešininko turėtum naudos, leisk jam bėgti
„Kuo stipriau priešininką spausi, tuo aršiau jis kovos. Jei labai nespausi, jo kovos dvasia išblės. Persekiok, bet per daug nespausk. Pamažu nuvargink ir išsekink jėgas. Tada galėsi jį nugalėti nepraliedamas kraujo“
Bendrovių „Coca-Cola“ ir „Pepsi“ konkurencija prasidėjo XX amžiuje ir tęsiasi iki šiol. Ir tai nėra tokia konkurencija, kokią mes įpratę matyti. Tai karas, kurio nenori laimėti nė viena šių bendrovių. Šis lenktyniavimas stebina nuoseklumu: A išranda, B nukopijuoja, B išranda, A nukopijuoja. Kiekviena jų siekia įgyti pranašumą, išrasdama kažką naujo, bet atidžiai seka ir konkurentės veiksmus.
Nors save laiko priešininkėmis, jos reikalingos viena kitai – jei ne „Pepsi“, „Coca-Cola“ galbūt niekada nebūtų pradėjusi naudoti sacharino, o jei „Pepsi“ nebūtų pasekusi „Coca-Colos“ pavyzdžiu ir fruktozę pakeitusi kukurūzų sirupu, jų pelnas būtų sumažėjęs perpus. Jos žaidžia katę su pele, neatsilikdamos viena nuo kitos nė per žingsnį, ir taip jau daugiau nei 100 metų skatina viena kitą.
Išvada. Dauguma mūsų yra įpratę, kad jei nebūtų konkurentų arba jie būtų „nukenksminti“, mūsų verslas sektųsi geriau. Rytiečiai mano kitaip. Jų suvokimu, čia veikia priešybių vienybės principas, kuris padeda kiekvienai bendrovių neleisti sustoti ir nuolatos tobulėti.
[quote align=“right“]Niekada neužmirškite, kad konkurentai yra įgudę žaisti savoje rinkoje, todėl varžytis su jais akis į akį brangu ir rizikinga. Bet… jūsų šansai taptų lygūs, jei pavyktų perkelti žaidimą į kitą lauką. Net geriausia komanda jaučia spaudimą žaisdama ne namuose.[/quote]Be to, pas mus likęs įsitikinimas, kad pasinaudoti gera idėja – pripažinti savąją klaidinga. Ne. Tai tėra pasinaudojimas gera idėja.
Nuviliok tigrą nuo kalno
„Panaudojęs natūralias aplinkybes arba gudrumu stenkis išvilioti priešininką iš ten, kur jis jaučiasi saugiau. Taip įgysi pranašumą“
„Haagen-Dazs“ visada garsėjo kaip puikių tradicinių ledų gamintoja, siūlanti klasikinio skonio ir pavadinimų ledus. Visgi, kai į ledų rinką įžengė naujoji „Ben & Jerry“ kompanija ir pasiūlė vartotojams netradicinių pavadinimų ir skonio ledų, net trečdalis senųjų klientų pasirinko naujokus. Tai buvusius lyderius labai įsiutino.
Nusprendusi, kad ji niekuo neblogesnė, „Haagen–Dazs“ irgi pasiūlė „kitokių“ ledų, pasirinkusi agresyvią rinkodarinę strategiją. Deja, palikusi savo tvirtovę (tradicinių ledų gamybą) ir stojusi į tiesioginę kovą su konkurentu, kuris net nebuvo itin stiprus, pralaimėjo. Ji nesugebėjo pralenkti konkurentų naujojoje rinkoje ir stipriai susilpnino savo pozicijas tradicinių ledų rinkoje.
Išvada. Niekada neužmirškite, kad konkurentai yra įgudę žaisti savoje rinkoje, todėl varžytis su jais akis į akį brangu ir rizikinga. Bet… jūsų šansai taptų lygūs, jei pavyktų perkelti žaidimą į kitą lauką. Net geriausia komanda jaučia spaudimą žaisdama ne namuose.
Rytai primena – tigrą pagauti atvirame lauke daug lengviau, nei jo tvirtovėje – kalnuose.