“Kokia yra jūsų kompanijos strategija?” – klausimas, kuris užduotas organizacijos darbuotojams, būtų sutiktas su įtariais žvilgsniais bei ironiškom šypsenom, o palydimas su nuostaba dėl galybės išgirstų strategijos interpretacijų. Nors dėl strategijos svarbos niekas neabejoja, tačiau daugelis jų žlunga ar dar blogiau – taip ir neišvysta dienos šviesos. Atsakant į klausimą “Kodėl?” derėtų išskirti tris priežastis–spąstus, užkertančius kelią sėkmingai strategijai: strateginis planavimas, išlaidomis pagrįstas mąstymas bei strategijos modeliai.
Strateginis planavimas (strategijos tapatinimas su planavimu)
Dažnai pasitaikanti problema yra ta, kad “strategija” neretai gretinama su “planavimu”. Pagrindinė to priežastis – faktas, jog planavimas yra tikslus, įprastas procesas, padedantis sumažinti riziką bei baimę dėl strateginių veiksmų neapibrėžtumo ir sunkiai priimamų sprendimų. Strateginiai planai dažnai būna itin išsamūs, ilgos apimties dokumentai, detalizuojantys projektų ar veiksmų prognozuojamas išlaidas bei pajamas.
Tampantys kompanijos biudžeto rėmais,strateginiai planai įneša užtikrintumo jausmą bei daugiau apibrėžtumo. Tačiau skirtingai nei strateginiai planai, kuriuos sudarant begalės valandų yra praleidžiamos modeliuojant nekintančias ir tobulas išvadas, strategija yra orientuota į svarstymą, ko reiktų norint pasiekti ilgalaikius tikslus ir apskritai ar tai daryti – realistiška bei verta.
Išlaidomis pagrįstas mąstymas
Išlaidos – tai, ką kompanijos daugiau ar mažiau geba planuoti ir kontroliuoti. Dažnai planavimo įpročiai nusidriekia ir iki kitos svarstyklių pusės – pajamų. Tačiau įmonės ignoruoja faktą, jog šioje vietoje pagrindinį vaidmenį vaidina klientai, spręsdami, kokius produktus/paslaugas rinktis, kurios kompanijos ir.t.t. Švaistydamos laiką bereikšmių planų kūrimui, organizacijos praranda nepamainomą galimybę “pritraukti” pajamas ieškant būdų kaip pasiekti, praplėsti bei išlaikyti klientų bazę.
Strategijos modeliai
Kurdami strategiją, dauguma vadovų pasirenka vieną iš dviejų populiariausių strategijos kūrimo standartų. Viena iš jų yra taip vadinama Apgalvota strategija. Pagrindinė pastarosios problema yra ta, kad prisirišant prie iš anksto apgalvotos ir į konkurencinėje aplinkoje vykstančius pokyčius “nereaguojančios” strategijos, kompanijos rizikuoja tapti labiau pažeidžiamomis.
Antroji – Iškylančioji strategija – apima kompanijos veiksmus reaguojant į nenumatytus įvykius aplinkoje, todėl nuolatos kinta. Problema su šia strategija yra ta, jog vadybininkų tarpe ji tapo pasiteisinimu, leidžiančiu išsisukti nuo sudėtingų strateginių sprendimų priėmimo. Pasak jų, kadangi aplinka yra nepastovi ir nenuspėjama, priiminėti strategiškai sudėtingus sprendimus nėra prasmės iki tol, kol ateitis pasidarys pakankamai aiški.
Akivaizdu, jog šios dvi, nors ir populiariausios strategijos, turi trūkumų. Bendra problema, siejanti abi, yra ta, kad vadovai, remdamiesi jomis, kuria tokią strategiją ir jos elementus, kuriuos būtų įmanoma kontroliuoti – kas galiausia veda prie planavimo spąstų, aptartų anksčiau.
Visos trys išvardintos problemos neabejotinai užkerta kelią sėkmingos strategijos sudarymui, dėl to tampa būtina svarstyti kaip šiuos spąstus panaikinti. Keletas galimų išeičių yra trumpai aptariamos tolimesnėse pastraipose.
