Atėjo XX. aštuntasis dešimtmetis. Senasis pasibjaurėjimas teismo procesais nugrimzdo į praeitį. Investuotojai suagresyvėjo, o to rezultatas buvo korporacijų užvaldymo skaičiaus ir dydžio bumas.
Kompanijas reikėjo apginti nuo konkurentų ieškinių. Reikėjo atmušti priešiškus ieškovus. Investuotojų, kurie norėjo praryti to nenorinčius objektus, teisinei strategijai reikėjo pagalbos, o akcininkams reikėjo oficialaus atstovavimo.
Visa tai buvo susiję su milžiniškomis pinigų sumomis. Per penkiolika metų ši rinka augo dvidešimt kartų.
[post_blocks]Staiga visa tai, ko nenorėjo daryti senosios teisinių paslaugų firmos – priešiški įmonių užvaldymai ir bylinėjimasis – tapo dalykais, kuriuos norėjo daryti visos teisinių paslaugų firmos.
Ir kas buvo šių staiga svarbiausiomis tapusių teisės sričių ekspertai? Kažkada buvusios mažos, antraeilės teisinių paslaugų firmos, įsteigtos žmonių, kurie prieš 10-15 metų negalėjo gauti darbo didžiosiose firmose. Džo Flomas prisimena:
„Prestižinės firmos priešiškus įmonių užvaldymus laikė nevertais net paniekos, kol santykinai vėlai įsijungė į žaidimą, o iki kol jos nusprendė, kad „ei, mums reikėtų užsiimti šitais reikalais“, aš dirbau vienui vienas. O kai užsitarnauji gerą vardą šiame darbe, atsiradus reikalui visi pirmiausia eina pas tave.“
Pagalvokite, kaip tai panašu į Bilo Džojaus istoriją. Jie abu plušėjo palyginti nežinomoje srityje, neturėdami didelių vilčių sulaukti praktinės sėkmės. Bet tada – bum! – įvyko personalinių kompiuterių revoliucija, o jie jau turėjo po dešimt tūkstančių valandų praktikos. Jie buvo pasiruošę.
Drabužių pramonė ir prasmingas darbas
1889-aisiais Hamburge į Amerikon plaukiantį okeaninį garlaivį įsėdo Luisas ir Regina Borgenichtai. Luisas buvo kilęs iš Galicijos srities Lenkijoje. Regina – iš mažo miestelio Vengrijoje. Jie buvo vedę tik kelerius metus, turėjo mažą vaiką ir laukėsi antro.
Trylika dienų trukusios kelionės metu jie miegojo ant šiaudinių čiužinių denyje, virš mašinų skyriaus, tvirtai prisirišę prie savo gultų, nes laivas siūbavo. Jie turėjo tiek pinigų, kad geriausiu atveju galėjo pragyventi keletą savaičių. Kaip ir daugelis kitų to meto Amerikos imigrantų, jie keliavo į nežinomybę.
[quote]Staiga visa tai, ko nenorėjo daryti senosios teisinių paslaugų firmos – priešiški įmonių užvaldymai ir bylinėjimasis – tapo dalykais, kuriuos norėjo daryti visos teisinių paslaugų firmos. Ir kas buvo šių staiga svarbiausiomis tapusių teisės sričių ekspertai? Kažkada buvusios mažos, antraeilės teisinių paslaugų firmos, įsteigtos žmonių, kurie prieš 10-15 metų negalėjo gauti darbo didžiosiose firmose.[/quote]Žemutiniame Manheteno Yst Saide, Luisas ir Regina susiradi mažytį butą už 8 dolerius per mėnesį. Luisas išėjo į gatves ieškoti darbo. Jis matė prekeivius, vaisių pardavėjus ir prekių vežimėliais užgrūstus šaligatvius. Triukšmas, gyvumas ir energija užgožė tai, ką jis buvo matęs Senajame Pasaulyje.
Jis nuėjo į savo sesers žuvies parduotuvę ir įtikino ją duoti jam skolon partiją silkių. Jis tapo gatvės prekeiviu: pasistatė ant šaligatvio dvi statines žuvies ir šokinėdamas tarp jų pirmyn ir atgal vokiškai skandavo: „Kepti, džiovinti, virti, tinka ir iškart valgyti.“
Savaitės pabaigoje jis buvo uždirbęs 8 dolerius. Kitą savaitę – 13 dolerių. Tai buvo didelės sumos. Bet Luisas ir Regina neįsivaizdavo, kaip silkių pardavinėjimas gatvėje galėtų juos atvesti prie konstruktyvaus verslo.
Tuomet Luisas nusprendė pabandyti tapti gatvės prekeiviu su vežimėliu. Jis pardavinėjo rankšluosčius ir staltieses, bet be didesnės sėkmės. Jis metėsi prie užrašų knygučių, paskui bananų, tada prie kojinių ir puskojinių. Ar ateitį tikrai buvo galima sieti su rankomis stumiamais prekių vežimėliais? Regina pagimdė antrą vaiką, dukterį, ir Luisą dar labiau prispyrė būtinybė. Dabar jam reikėjo išmaitinti keturias burnas.
Atsakymas atėjo penkias dienas pirmyn ir atgal pravaikštinėjus gatvėmis, kaip tik tada, kai jis buvo beprarandąs viltį. Sėdėdamas ant apverstos dėžės jis vėlyviems priešpiečiams valgė Reginos darytus sumuštinius.
„Tai drabužiai“, – pagalvojo jis. Visur aplink jį buvo atidarinėjamos parduotuvės – kostiumų, suknelių, darbinių drabužių, marškinių, sijonų, palaidinukių, kelnių, viskas pasiūta ir paruošta dėvėti. Atvykus iš pasaulio, kur drabužiai buvo siuvami namie rankomis arba užsakomi pas siuvėjus, tai buvo netikėtas atradimas.
