Stanislavas Sažinas, rusiško socialinio tinklaraščio medikams įkūrėjas, pasidalino mintimis apie efektyvią laiko vadybą. Nors jis kalba apie Rusiją, tačiau jo įžvalgos gali būti aktualios ir kitoms šalims.
Jis teigia, kad laiko vadyba reikalinga tik verslininkams ar didžiųjų kompanijų vadovaujantiems vadybininkams. Samdomiems darbuotojams, pasak jo, šis klausimas neturėtų kilti.
Samdomas darbas – tai pirmiausiai laiko ir pinigų mainai. Net tie, kurie sakosi į pinigus keičiantys rezultatą, tikrovėje atsiduria piltuve, kuriame pinigai – laiko, o ne jų pastangų funkcija. Knygoje „Rinkodaros karai“ pateikiamas puikus pavyzdys apie 1000 paprastų karių viršenybę prieš 800 gerai parengtų kovotojų. Nes žmonės ir jų laikas skirtas uždavinams spręsti daug svarbiau už įgūdžius.
Todėl naivu tikėtis, kad darbuotojas į pinigus keis savo įgūdžius, o ne laiką. Nesvarbu – kalbame apie verslo įmonę, kūrybinį darbą, programavimą ar kiemsargio pareigas. Greičiausiai jūsų ir darbdavio tarpusavio santykių pagrindu yra jūsų laiko mainai į jo pinigus. Jei laiko sąnaudos didesnės už sutartas – jūs piktinatės. Jei mažesnės – tylomis džiūgaujate. Bet vis tik jus saisto laikas. Jei laikas priklauso ne jums, kvaila svarstyti, kaip jį paskirstyti.
Didžiuosiuose Rusijos miestuose darbo dienos trukmė – 9 valandos. Su kelione į darbą ir atgal – jau 11 valandų. Poilsiui – valgiui, higienai, miegui – 9 valandos. Taigi – asmeniniams poreikiams ir laisvalaikiui lieka labai mažai – tik 4 valandos. O pasirinkimo neturite. Negalite atsikėlę rytą pareikšti: – „ trečdalį laiko skirsiu mokslui“. Todėl, kad kasdieną dirbate 9 valandas. Nebent esate verslininkas, aukšto lygio vadovas arba namudininkas. Arba mokotės.
Dirbančių namie atžvilgiu patariama nepuoselėti iliuzijų: pakankamai uždirbantys veikiau laikytini verslininkais. Apskritai – niekur nedirbančio žmogaus laiko sąnaudos – atskiras atvejis.
Verslininko darbo laikas nenormuotas. Priklausomai nuo jo santykio su savo verslu gali tekti darbe praleisti didesnę paros dalį. Arba viskas ir visi veikia taip sklandžiai, kad gali ilgai apsieiti be šeimininko.
Vadovui kompanija patiki siekti rezultato. Vienoje kompanijoje eiliniams darbuotojams buvo sugalvota daugybė taisyklių: pradedant tuo, kada ateiti į darbą, ką ir kaip daryti, kaip plauti rankas, rengtis ir pan. Kuo aukštesnė darbuotojo padėtis kompanijos hierarchijoje – tuo taisyklių mažiau. Auščiausiems vadovams buvo tik vienas punktas – rezultatas.
Yra tikslas. Sakykime, pelnas. Vadovas pats sprendžia, kaip jo siekti. Jis – beveik verslininkas, nes rizikuoja, tik ne savo, bet verslininko pinigais. Bandyti tokio lygio darbuotojams primesti laiko, aprangos kodo, pietų pertraukos trukmės ar komandiruočių skaičiaus normas – vadinasi mažinti efektyviausių jų sprendimų tikimybę.
Visa tai, ką aptarėme – apie kitus. O aš jau 15 metų esu puikios profesijos, kuri vadinasi „savojo laiko skirstytojas“ atstovu. Aš visada dirbau – galėčiau net vadinti save darboholiku – tačiau ir tuomet, kai dirbau sau, ir kai buvau samdomu darbuotoju, manęs nevaržė laiko požiūriu. O aš tuo nepiktnaudžiavau. Man trisdešimt vieneri. Praeityje buvo laikotarpių, kai tikėjau, jog dirbti galima nuolat. Dar anksčiau maniau, kad daug uždirbęs galiu viską mesti ir išvykti poilsiauti. Abu šie kraštutinumai šiandien man nepriimtini. Vis labiau linkstu prie nuomonės, kad tiesa – kažkur viduryje. Esu pastebėjęs: laimingas žmogus dirba geriau. Ir atvirkščiai. Tačiau Rusijoje beveik nėra apie tai galvojančių kompanijų. Jei rusai vadybininkai dirba vakarietiškose kompanijose jie laikosi šių taisyklių, nes tai – vadovo elgesio normos dalis.
Keletas pavyzdžių. Pirmas: prieš metus šalių susitarimu iš mūsų kompanijos pasitraukė geras darbuotojas. Jam buvo įprasta užtrukti darbe. Jam patiko darbas. Priminiau jam, kad tai pieštarauja korporacinėms nuostatoms. Kils problemų šeimoje. Jis sutikdavo, bet toliau elgėsi taip pat.
Pirmiausiai sureagavo šeima. Prasidėjus nesutarimams jis nuo jų dar uoliau slėpėsi darbe. Ėmė pervargti, elgtis nervingai. Pasipylė klaidos, jo elgesys kenkė kompanijai. Ilgainiui iš kompanijos kertinio akmens jis virto tuo, kas kelia nuolatinę grėsmę. Po barnių namie jis vidury nakties grįždavo į darbą, imdavosi redaguoti kodus, po to užmigdavo tiesiog biure. Net nepastebėjęs, kad svetainė neveikia.
Yra ir kitokių pavyzdžių. Tie, kas nesineša darbo į namus – daug efektyvesni. Per darbo valandas jie padaro daugiau, nei pasiliekantys darbe po darbo per 15 valandų. Tai – ne mano fantazijos. Yra tyrimų duomenys, kurie liudija: dirbantys savaitę 8 valandas per dieną padaro daugiau, nei dirbantys 6 iš 7 savaitės dienų.
40 savaitinių darbo valandų – efektyviau, nei 48. Nes dirbantys 48 valandas kas valandą duoda ne 100, bet 80 proc. naudos. Pavargsta. Klysta. Sprendžia klaidingai.
Iš tiesų mano patarimas kaip skirstyti laiką toks: savo laiką orientuokite į šeimą ir asmeninį gyvenimą. Jei šeimos nėra, puiku: orientuokitės į pomėgius. Į viską, kas jums malonu.
