Asmeninis tobulėjimas

Išskirtys (II dalis)

Kokia yra žydų suklestėjimo paslaptis ir kodėl svarbu dirbti prasmingą darbą?

Buvimo žydu svarba

XX a. penktajame-šeštajame dešimtmetyje Niujorko teisininkų firmos veikė kaip uždaras klubas. Jos visos buvo įsikūrusios Manheteno centre, Volstryte.

Geriausių firmų partneriai buvo baigę tuos pačius „Ivy League“ universitetus, lankė tas pačias bažnyčias ir vasarodavo tuose pačiuose miesteliuose vandenyno pakrantėje Long Ailande. Jie dėvėjo konservatyvius pilkus kostiumus.

[post_blocks]

Kaip rašo Ervinas Smigelis savo senųjų Niujorko teisinių įstaigų studijoje „Volstryto teisininkas“, jie ieškodavo:

„…teisininkų, kurie priklausytų šiaurietiškajai rasei, būtų malonios asmenybės, pasižymėtų „švaria ir tvarkinga“ išvaizda, būtų baigę „tinkamus universitetus“, būtų kilę iš „tinkamos“ socialinės aplinkos, turėtų patirties visuomeniniuose reikaluose ir būtų apdovanoti didžiule ištverme.

Kad gautų darbą, studentui reikėjo gana plačių šeimos ryšių, gana daug gabumų, gana tvirto charakterio arba visų šių trijų dalykų derinio. Tai, kas vadinama priimtinumu, sudaro šių trijų dalių suma.“

Džo Flomas nebuvo šviesiaplaukis. Jo akys nebuvo mėlynos. Jis kalbėjo su akcentu, o visi jo šeimos ryšiai iš esmės buvo tai, kad jis yra Solomono ir Jetos Bikelų iš Bukarešto Rumunijoje, beje, neseniai persikėlusių į Brukliną, sūnus.

Jis sako, kad jautėsi „nejaukiai“, kai ėjo į pokalbius miesto centre įsikūrusiose firmose, ir, žinoma, kitaip negalėjo būti: jis buvo žemas, nerangus žydas, kalbėjo monotonišku, nosiniu gimtojo Bruklino stiliumi, ir galite įsivaizduoti, koks jis turėjo pasirodyti kažkokiam žilaplaukiui aristokratui.

Jei nebuvai tinkamos kilmės, religijos ir socialinės klasės bei tais laikais baigei teisės mokyklą, vadinasi, tau tenka prisijungti prie mažos, antrarūšės, prasimušti bandančios teisinių paslaugų firmos ir tiesiog dirbti „kiekvienam, kas įeis pro duris“ – t.y. bet kokį teisinį darbą, kurio didžiosios firmos nenorėjo imtis.

[quote]Darbas, kuris XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje „ėjo pro duris“ pas žydus teisininkus iš Bronkso ir Bruklino, buvo tas, kurio nesiteikė imtis prestižinės firmos: bylinėjimasis ir, kas buvo dar svarbiau, „kovos dėl balsų“, kurios buvo bet kokio priešiško įmonės užvaldymo teisinių manevrų pagrindas. Ir vieninteliai teisininkai, kokius galėjo rasti investuotojas kovos dėl įgaliojimų reikalams tvarkyti, buvo tokie teisininkai kaip Džo Flomas.[/quote]

Volstryto teisinių paslaugų firmos labai savotiškai suprato savo veiklą. Jie buvo korporacijų teisininkai. Jie atstovavo didžiausioms ir prestižiškiausioms šalies kompanijoms, o „atstovavo“ reiškė, kad jie prižiūrėjo mokesčius, atliko teisinį darbą išleidžiant akcijas ir obligacijas, užtikrino klientams, kad jie nepažeidžia federalinių įstatymų.

Jie nesibylinėjo, t.y. tik labai nedaugelis iš jų turėjo skyrius, skirtus gynybai ir ieškinių surašymui. Kaip kartą pasakė Polas Kravatas, vienas iš „Cravath, Swaine and Moore“ firmų įkūrėjų: „Teisininko darbas yra išspręsti ginčus posėdžių, o ne teismo salėje.“

Protingi jauni vaikinai nuėjo dirbti su vertybiniais popieriais ir mokesčiais. Tai buvo garbingos sritys. Bylinėjimasis buvo nevykėliams, o ne rimtiems žmonėms. Tais laikais korporacijos paprasčiausiai nekėlė ieškinių viena kitai.

Ko dar nedarė senosios teisininkų firmos, tai nesikišo į priešiškus korporacijų vykdomus kompanijų perėmimus įsigyjant kontrolinį akcijų paketą.

Sunku tai įsivaizduoti šiandien, kai korporacijų grobikai ar investiciniai fondai nuolat praryja vieną kompaniją po kitos. Tačiau iki XX a. aštunojo dešimtmečio vienai kompanijai nusipirkti kitą kompaniją be jos sutikimo būti nupirktai buvo laikoma skandalingu įvykiu. „Mudge Ross“ ir kitos prestižinės Volstryto įmonės nesikišo į tokius reikalus.

Darbas, kuris XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje „ėjo pro duris“ pas žydus teisininkus iš Bronkso ir Bruklino, buvo tas, kurio nesiteikė imtis prestižinės firmos: bylinėjimasis ir, kas buvo dar svarbiau, „kovos dėl balsų“, kurios buvo bet kokio priešiško įmonės užvaldymo teisinių manevrų pagrindas.

Ir vieninteliai teisininkai, kokius galėjo rasti investuotojas kovos dėl įgaliojimų reikalams tvarkyti, buvo tokie teisininkai kaip Džo Flomas. Štai kaip jį apibūdina knygos „Skadden“ teisės istorikas Linkolnas Kaplanas:

„Flomas buvo storas, fiziškai nepatrauklus (anot vieno partnerio, jis priminė varlę) ir abejingas socialinėms subtilybėms (viešumoj gadindavo orą arba baksnodavo cigaru pašnekovui prie veido ir net neatsiprašydavo). Bet kolegų ir kai kurių priešininkų nuomone, jo noras nugalėti buvo neprilygstamas ir jis dažnai būdavo ryžtingas.“

Žymos