Babilono šlovė nenyksta. Per daug šimtmečių iki mūsų dienų atėjo garsas apie turtingiausią miestą su pasakiškais lobiais. Tačiau taip buvo ne visada. Babilono turtai – tai jo gyventojų išminties pasekmė. Pirmiausia jiems teko išmokti, kaip praturtėti.
Babilono legendos
Kai gerasis karalius Sargonas grįžo į Babiloną, nugalėjęs savo priešus elamitus, susidūrė su sunkia padėtimi. Karaliaus kancleris ją paaiškino taip:
[post_blocks]„Po daugelio klestėjimo metų, kuriais mūsų šalies žmonės mėgavosi dėl to, kad Jūsų Didenybė iškasėte didžiuosius laukų drėkinimo kanalus ir pristatėte puikių šventyklų dievams, dabar, kai darbai baigti, atrodo, kad žmonės nebeturi iš ko gyventi.“
Darbininkai neturi darbo. Pirkliai turi mažai pirkėjų. Ūkininkai negali parduoti savo produktų, nes žmonės neturi aukso, už kurį galėtų nusipirkti maisto. Pinigai atsidūrė kelių turtingiausių mūsų miesto žmonių rankose. Dabar, kai tas pinigų srautas nutrūko, dauguma šalies žmonių neteko vienintelio pajamų šaltinio.
Karalius pasiteiravo savo kanclerio, kas galėtų išmokyti Babilono žmones kaupti turtus. Atsakymas buvo aiškus – to galėtų išmokyti turtingiausiu Babilono žmogumi tituluojamas Arkadas. Karalius paprašė jį atvesti kitą rytą.
Po trumpo ir malonaus pašnekesio Babilono karalius paaiškino, kad miestas atsidūrė labai sunkioje padėtyje, nes tik keli žmonės moka susikrauti turtus, ir jie tai daro, o dauguma nemoka išlaikyti net dalelės gauto aukso.
Karalius pasiteiravo, ar Arkadas galėtų perduoti savo turtų kaupimo išmintį mokytojams, kurie paskui jas perteiktų kitiems ir taip toliau, kol Babilonas vėl ims klestėti.
Arkadas, kaip kuklus tarnas sutiko perduoti žinias tautiečių gyvenimui gerinti ir paprašė kanclerio surinkti šimtą žmonių, kuriems galėtų papasakoti apie septynis vaistus, kuriais Arkadas išgydė savo ploną piniginę. Plonesnės už ją, ko gero, nebuvo visame Babilone.
Po poros savaičių, vykdant karaliaus įsakymą, šimtas rinktinių vyrų susirinko Mokslo šventyklos didžiojoje salėje ir susėdo puslankiu priešais Arkadą, kuris sėdėjo šalia mažos taburetės, ant kurios degė šventoji lempa, skleisdama keistą, bet malonų kvapą.
„Kaip pareigingas mūsų didžiojo karaliaus pavaldinys stoviu prieš jus, pasiruošęs tarnauti jums. Kadangi kažkada buvau neturtingas jaunuolis, labai troškęs aukso, bet išmokau jo gauti, karalius prašo mane to paties išmokyti ir jus. Mano turtų kaupimo pradžia buvo labai kukli. Neturėjau jokių pranašumų, kokių neturite jūs.
[quote align=“right“]Arkadas, kaip kuklus tarnas sutiko perduoti žinias tautiečių gyvenimui gerinti ir paprašė kanclerio surinkti šimtą žmonių, kuriems galėtų papasakoti apie septynis vaistus, kuriais Arkadas išgydė savo ploną piniginę. Plonesnės už ją, ko gero, nebuvo visame Babilone.[/quote]Pirmoji mano turtų talpykla buvo gerokai dėvėta piniginė. Man labai nepatiko, kad ji tokia tuščia, troškau, kad ji būtų išsipūtusi, pilna, kad joje dzingsėtų aukso monetos, todėl pradėjau ieškoti vaistų nuo plonos piniginės, ir radau jų net septynis.
Jums, kurie čia dabar sėdite, paaiškinsiu septynis būdus liesai piniginei pripildyti, septynis vaistus nuo plonos piniginės ligos.“
Vaistas nr. 1: pradėkite pildyti savo pinigines
Arkadas kreipėsi į susimąsčiusį vyrą, sėdintį antroje eilėje: „Drauguži, kuo tu užsiimi?“ Šis atsakė, jog raižo įrašus molio lentelėse. Arkadas taip pat dirbdamas šį darbą užsidirbo pirmuosius variokus, vadinasi, sėdintis vyras turi tokius pat šansus susikrauti turtus. Vėliau jis paklausinėjo dar keleto žmonių, kuo šie užsiima.
Šitaip klausinėdamas Arkadas išsiaiškino, kaip kiekvienas klausytojas užsidirba pragyvenimui, o baigęs tarė: „Dabar matote, kiek daug yra užsiėmimų ir darbų, kuriais galima uždirbti pinigų. Kiekvienas iš tų būdų yra tekanti aukso srovelė, kurios dalį savo darbu turite nukreipti į savo pinigines. Taigi į kiekvieno iš jūsų piniginę teka didelių ir mažų monetų srovelė, kurios dydis priklauso nuo jūsų sugebėjimų.“
Dabar Arkadas kreipėsi į kuklų žmogų, kuris pasakė esąs prekiautojas kiaušiniais: „Jei paimsi vieną iš savo krepšių ir kas rytą padėjęs į jį dešimt kiaušinių vakare išimsi tik devynis, kuo tai baigsis?“ Šis atsakė, jog ateis laikas, kai jame nebeliks vietos, nes kiekvieną dieną į jį įdėsiąs vienu kiaušiniu daugiau negu išimsiu.
