Asmeninis tobulėjimas

Didžiadvasiškumo reikšmė lyderystėje

"Lyderystė - žmogaus regėjimo lauko praplėtimas, aukštesnių reikalavimų sau kėlimas, asmenybės tobulėjimas peržengiant įprastas ribas", - P. Druckeris

„Lyderystė – žmogaus regėjimo lauko praplėtimas, aukštesnių reikalavimų sau kėlimas, asmenybės tobulėjimas peržengiant įprastas ribas“, – Peteris Druckeris

Lyderiai didžiadvasiški, jie suvokia esą verti didesnių dalykų. Jų svajonė – pasiekti profesinių aukštumų ir asmeninio tobulumo. Klasikinis didžiadvasiškumo apibrėžimas – extensio animi ad magna (dvasios siekis didesnių dalykų). Lotynų kalbos žodis magnanimitas kilo iš graikų kalbos – megalopsychia. Pastarojo priešingybė – mikropsychia – reiškia silpnadvasiškumą arba širdies smulkumą.

Silpnadvasiai žmonės nesusimąsto apei didžius dalykus. Jiems svetimas suvokimas, kad gyvenimas skirtas aukštesniems tikslams. Ivanovas, pagrindinis Antono Čechovo dramos personažas, duoda draugui patarimą, kurį atmestų kiekvienas, svajojantis apie didžiadvasiškumą:

„Jūs, mielas drauge, mokslus baigėte tiktai pernai, esate jaunas ir guvus, o man trisdešimt penkeri. Turiu teisė jums patarti. <…> rinkitės kokią nors paprastą, pilką, be ryškių spalvų, be skambių garsų. Apskritai visą gyvenimą tvarkykite pagal šabloną. Kuo pilkesnis ir nuobodesnis fonas, tuo geriau. <…> Taip jaukiau, doriau ir sveikiau.“

Lyderiai yra didžiadvasiški svajodami, kurdami vizijas ir suvokdami savo misiją; savo viltimi, pasitikėjimu ir drąsa; entuziazmu siekiant sėkmingos darbo baigties; pasirinkdami tinkamas priemones savo tikslams pasiekti; gebėjimu kelti iššūkius sau ir esantiems greta.

Europos „tėvas“ – Robertas Schumanas

Kaip pavyzdį prisiminkime nuostabius žmones, Europos Sąjungos kūrėjus Robertą Schumaną, Jeaną Monnet, Konradą Adenauerį ir Alcide’ą de Gasperi. Jie suprato, jgo norint įveikti šimtmečius besitęsiantį susiskaldymą, konfliktus ir pragaištingus karus nepakanka kooperuotis, reikia integruotis – suvienyti nacionalinius interesus.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas svarbiausia Europos integracijos sąlyga laikė Prancūzijos ir Vokietijos draugystę. Tuo pasireiškė jo didžiadvasiškumas, nes jis, buvęs gestapo kalinys nacių okupuotoje Prancūzijoje, turėjo pagrindo nepasitikėti vokiečiais. Be to, dauguma prancūzų vis dar žvelgė į Vokietiją kaip į mirtiną priešininkę ir galimą agresorę. Tačiau Schumanas sugebėjo įveikti tamsios praeities palikimą dėl bendro visos Europos gėrio.

Kaip pastebėjo Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris: „Galinga ir drąsi Roberto Schumano iniciatyva buvo nepaprastai reikšmingas aktas. <…> Jo išmintis ir didžiadvasiškumas padėjo pagrindus abiejų mūsų šalių susitaikymui ir vieningos bei stiprios Europos sukūrimui.“

JAV valstybės sekretorius Deanas Achesonas savo atsiminimuose rašė: „Schumanas turėjo vieningos Europos viziją tomis dienomis ir tą šimtmetį, kai Prancūzijos atžvilgiu buvo sunku turėti bet kokią viziją.“ 1960 m. Europos parlamentas vieningai paskelbė Robertą Schumaną „Europos tėvu“ – tai jam vienam priklausantis titulas.

Ronaldas Reaganas – prieš melą politikoje

Kaip ir R. Schumanas, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas turėjo viziją, kuri prieštaravo svarbiausioms to laiko politinėms srovėms, ypač tai pasakytina apie jo požiūrį į komunizmą. Reaganas nemanė, kad komunizmas, su kuriuo neturėdami kitos išeities susitaikė Vakarai, ilgai išsilaikys politinėje arenoje, ir buvo pasiryžęs prisidėti prie jo žlugimo. To Reaganas siekė ne tik šalies gynybos ir užsienio politika, bet ir sakydamas tiesą apie sovietinį režimą.

Reagano kalbų rašytoja Peggy Noonan pastebi: „Jis [Reaganas] manė, jog tiesa yra vienintelis pamatas, ant kurio galima statyti stiprų, gerą ir tvarų statinį. Nes tik tiesa išlieka. Melas miršta. Reaganas buvo įsitikinęs, kad jo laikais politikoje ir pasaulio reikaluose pernelyg ilgai ir be saiko buvo meluojama – tai turėjo nepaprastą griaunamąjį poveikį. Todėl jis priešinosi tai griaunančio melo jėgai kalbėdamas tiesą ir ją skleisdamas.“

Pavadinęs Sovietų Sąjunggą „šiuolaikinio pasaulio blogio ašimi“ ir pridūręs, jog netruks ateiti laikas, kai ji bus išmesta į „istorijos šiukšlyną“, Reaganas tiesiai kalbėjo apie tai, ką matė. Drąsiai išsakydamas mintis, dėl kurių buvo tikras, jis elgėsi atitinkamai. Baigdamas aštuonerių metų prezidentavimo kadenciją Reaganas nuvyko į Berlyną ir paragino M. Gorbačiovą „nugriauti tą sieną“. Netrukus Berlyno siena buvo nugriauta, o komunizmas pateko į istorijos šiukšlyną.

Apie autorių

Alexandre Havard

Aleksandras Havardas yra knygos "Dora lyderystė: asmenybės formavimo kelias" (2014 m., "Katalikų pasaulio leidiniai") autorius.