Asmeninis tobulėjimas

Didžiadvasiškumo reikšmė lyderystėje

"Lyderystė - žmogaus regėjimo lauko praplėtimas, aukštesnių reikalavimų sau kėlimas, asmenybės tobulėjimas peržengiant įprastas ribas", - P. Druckeris

Ar versle gali būti didžiadvasiškų lyderių?

Verslas, kaip ir politika, yra ta veiklos sritis, kurioje lyderiai – vyrai ir moterys – turi svajonių ir siekia jas įgyvendinti. Tačiau kadangi verslas susijęs su pinigais, yra manančių, jog ši sritis pernelyg pragmatinė, ir laiko verslininkus savanaudžiais. Tokie žmonės įsitikinę, kad verslas apriboja asmeninio tobulėjimo galimybes, nors supranta, jog tai socialiai naudinga veikla, kuri suteikia daugybę reikalingų dalykų, pradedant dantų pasta ir baigiant internetu.

Prieš tris šimtus metų anglas pamfletų autorius Bernardas Mandeville’is padėjo atsirasti klaidingam požiūriui, jog verslas yra neišvengiamas, nors socialiai naudingas, blogis. Jo teigimu, asmeninės ydos, tokios kaip prabangos siekis, godumas ir pavydas, kuria visuomeninį gėrį, nes skatina verslą: „Taigi kiekvienam skyrium kupinas ydų, / Tačiau mes rojuj esame visi kartu.“

Iš tikrųjų daugeliui verslo lyderių praturtėjimas nėra svarbiausia paskata užsiimti verslu, o būdas siekti asmeninio tobulėjimo ir organizacijos plėtros. Brandūs verslininkai nesivadovauja vien asmenine finansine nauda ar maniakišku troškimu padidinti dividendus. Pelnas yra verslininko veiklos užduotis, bet ne galutinis tikslas. Pinigai – priemonė, ne tikslas.

Ar buvo didis Johnas D. Rockfelleris, dirbęs klerku prekybos namuose ir tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių? Ar pavadintumėte iškiliu plieno gamybos magnatą Andrew Carnegie’į, karjerą pradėjusį Pitsburgo medvilnės fabrike už 1,2 dolerio per savaitę? Manau, nedaugelis tai pripažintų.

Mus šie „verslininkai herojai“ žavi ne ypatinga vizija, bet tuo, kiek jie sugebėjo pasiekti savo pastangomis, tai rodo juos buvus neeiliniais žmonėmis. Rockfelleris ir Carnegie’is neabejotinai svajojo, tačiau jų svajonės neapibūdina jų kaip tikrų lyderių. Jie nevykdė jokios misijos, tik norėjo tapti savo gyvenimo šeimininkais.

Carnegie’is rašė: „Ar potencialus verslininkas <…> būtų patenkintas, jei žvelgdamas į ateitį matytų save visą gyvenimą dirbantį už nustatytą atlyginimą? Esu tikras, tai netenkintų nė vieno. Čia esama takoskyros tarp verslo ir to, kas nėra verslas, – vienas yra nuo pelno priklausomas šeimininkas, kitas – tarnas, priklausomas nuo atlyginimo.“ Tai veikiau arogancijos apologija.

Kai kas pasakytų, jog šių verslo magnatų didžiadvasiškumas pasireiškė tuo, kad jie aukojo milijonus dolerių kultūros ir labdaros organizacijoms, tačiau jų auką teisingiau būtų vadinti filantropija. Filantropija yra puiku, tačiau ji ne tas pats, kas didžiadvasiškumas, ypač jei duodama iš pertekliaus, nieko asmeniškai neaukojant. Didžiadvasiškumas yra daugiau nei kelių milijonų čekio išrašymas – tai sietina su savęs atidavimu.

Darwinas E. Smithas išgelbėjo „Kimberly-Clark“

Kontrastas minėtiems asmenims ir didžiadvasiško verslininko pavyzdys gali būti Darwinas E. Smithas ir Francois Michelinis. Darwinas E. Smithas sugebėjo pasukti popieriaus gamybos įmonės „Kimberly-Clark“ veiklą visai kitu keliu. Kai jis ėmėsi vadovauti šiai vienai didžiausių įmonių, ji buvo atsidūrusi sunkioje padėtyje. Dėl menko pelno, gaunamo iš svarbiausios verslo šakos – kreidinio popieriaus gamybos – per paskutinius 20 metų įmonės akcijų vertė buvo nukritusi 40 proc.

Nors „Kimberly-Clark“ stovėjo ant finansinės krizės slenksčio, išties grėsminga buvo Smitho sveikatos būklė. Du mėnesiai iki tampant generaliniu įmonės direktoriumi, jam buvo diagnozuotas nosiaryklės vėžys. Nepaisant to, jis daug dirbo ir kiekvieną savaitę važinėjo iš įmonės centrinės būstinės Viskonsine į chemoterapijos kursus Hjustone. Gydytojai sakė, kad jam liko gyventi tik pora metų, tačiau nemažindamas darbo krūvio Smithas pragyveno dvidešimt, didžiąją dalį dirbdamas generaliniu direktoriumi.

„Smithas buvo pasiryžęs trūks plyš pertvarkyti įmonę „Kimberly-Clark“. Tuo tikslu jis priėmė dramatiškiausią įmonės gyvavimo istorijoje sprendimą – parduoti gamyklas. Tapęs direktoriumi, Smithas su savo komanda netrukus padarė išvadą, kad kreidinio popieriaus gamyba yra pasmerkta vegetuoti. Tačiau, – svarstė jie, – jei „Kimberly Clark“ drįstų imtis plataus vartojimo popieriaus gamybos, ji pasiektų puikių rezultatų. Panašiai kaip karo vadas, kuris išlipęs į krantą sudegina valtis palikdamas tik vieną galimybę – mirti arba nugalėti, Smithas paskelbė sprendimą parduoti gamyklas <…>, įskaitant gamyklą Kimberlyje (Viskonsinas), ir visas pajamas mesti į plataus vartojimo prekių gamybą investuojant į tokius prekės ženklus kaip „Huggies“ ir „Kleenex“, – rašė verslo guru, Jimas Collinsas

Volstrytas reiškė abejones. „Kimberly Clark“ akcijos ir toliau krito. Žurnalistai choru skelbė, jog netrukus įmonė bankrutuos. Bet Smithas nesusvyravo. Jis ramiai ėmėsi įgyvendinti naująją savo viziją ir mirštantį pramonės gigantą pertvarkė į vieną svarbiausių pasaulyje popieriaus gaminių įmonių. Atėjus laikui įmonės apyvarta 4,1 karto viršijo rinkos vidurkį, pranokdama tokius konkurentus kaip „Scott Paper“ ir „Procter & Gamble“.

Jau pensijoje apmąstydamas savo pasiekimus Smithas pastebėjo: „Aš visada siekiau profesinės kompetencijos.“ Iškalbingas savo nuolankumu, šis pastebėjimas neatskleidžia ypatingų lyderio savybių, kuriomis pasižymėjo Smithas, kai kūrė drąsią strateginę viziją ir ją įgyvendino. Tas, kuris ryžtasi nutraukti šimtametės korporacijos istoriją ir rizikuoja viskuo, siekdamas radikaliai pertvarkyti verslą, turi būti apdovanotas tikro lyderio savybėmis.

Apie autorių

Alexandre Havard

Aleksandras Havardas yra knygos "Dora lyderystė: asmenybės formavimo kelias" (2014 m., "Katalikų pasaulio leidiniai") autorius.