Šis straipsnių ciklas skirtas garsaus aukštosios mados dizaineriui, Christianui Diorui atminti. Keturių dalių straipsnio ciklo pirmoje dalyje apžvelgsime Prancūzijos menininko ankstyvuosius metus bei tai, kaip jis atrado savo pašaukimą – kurti drabužius. Straipsnių ciklas yra paremtas leidyklos “Šarkos knygos” 2013-iais metais išleista knyga “Christianas Dioras: biografija”, kurią parašė Marie-France Pochna.
Pirmoji aistra – sodininkystė
Christianas Dioras gimė 1905-ųjų sausio 21-ąją, pusę dviejų nakties. Jis buvo antrasis Aleksandre’o Louiso Maurice’o Dioro ir jo žmonos Marie-Madeleine’os Juliette’os Martin sūnus. Fiziškai Christianas paveldėjo savo aragonietės motinos bruožus: smulkių kaulų, migdolo formos veidu ir mitriomis, šviesiomis, šiek tiek kreivokomis akimis.
Vienintelis Maurice’o Dioro troškimas buvo suteikti savo šeimai, ypač savo žmonai, laimės. Labiausiai tam, kad įtiktų jai, Diorų šeima persikėlė į vilą Granvilyje, garsėjusią “Les Rumbs” pavadinimu (dėl pastato architektūroje vyravusių rombo formų). Madeleine’a Dior kaip mat ėmėsi užduoties, kurios pakako ne vieneriems metams – apsupti save žaluma.
Mažasis Christianas netruko užsikrėsti savo motinos aistra augalams. Jų pavadinimus ir apibūdinimus iš spalvoto augalų sėklų katalogo jis išmokdavo atmintinai ir kasdien nekantriai laukdavo paštininko, kuris galbūt atneš naują. Jis vienintelis iš visų Diorų vaikų paveldėjo motinos polinkį sodininkystei, it šešėlis sekiodavo paskui ir slapčia klausydavosi jos pokalbių su sodininkais ir tuo, kaip reikės kovoti su besikėsinančiais vėjais.
1911-iais šeima persikėlė į Paryžių. Naujasis jų būstas buvo madingame šešioliktajame rajone, pavadinimu La Muet, netoli Bolonijos giraitės. Iš pradžių šešiametis Christianas nesijautė nė trupučio patenkintas aplinkos pasikeitimu, mat buvo įpratęs prie tingios, idiliškos vaikystės tarp gėlių ir lapijos. Tačiau berniukas netruko pamilti Paryžiaus.
Tėvo verslo imperija nedomino
Diorų šeimos turtų ir neįtikėtinos sėkmės istorijos kūrėjas buvo Maurec’o senelis Louisas-Jeanas Dioras (1812-1874 m.), žemes besinuomojantis ūkininkas ir miestelio meras. 1832-aisiais jis įkūrė trąšų gamyklą. Iš pradžių jis užsiėmė oksiduotų šaknų anglies gamyba, tačiau netrukus jam kilo mintis iš Čilės ir Peru importuoti guaną bei panaudoti vietinius jūros dumblius. Penketas jo sūnų vėliau išplėtė šį verslą visame regione.
Subrendus kitai kartai, pusbroliai Lucienas ir Maurice‘as ėmėsi vadovauti. Iki 1905-ųjų jiedu padidino kompanijos kapitalą iki 1,5 milijono frankų ir buvo nuspręsta išplėsti gamybą į anuomet negirdėtą sritį – sieros rūgštį fosfatinėms trąšoms. Diorams taip pat priklausė fosfatų gamyklos Mezo slėnyje bei Ardėnų kalnuose Belgijos pasienyje.
Kai kuriems tenka eiti netradiciniais keliais tam, kad susikurtų savo tapatybę, tačiau Christiano Dioro nė trupučio netraukė jo tėvo pasaulis. Jo susidomėjimo visiškai neskatino iš Niufaundlando grįžę laivai arba į uostą parplaukę tristiebiai, gabenantys guano krovinį į šeimai priklausančius sandėlius. Kartais jo abejingumas peraugdavo į pasišlykštėjimą – apsilankymai tėvui priklausančiose gamyklose kėlė jam “siaubą”.
Taip pat žavi nuo pat mažens instinktyvus Christiano santykių su tėvu aspektas. Vienas iš berniukų pusbrolių Michelis Dioras prisimena: “Vyriausiasis Raymondas [Christiano brolis] tapo ganėtinai kandus ir dažnai kivirčydavosi su tėvu, o Christianas visuomet išlikdavo nepaprastai romus”. Atrodė, tarsi Christianas būtų susitaikęs su tėvo sprendimu, kuris sūnus turėtų paveldėti verslo imperiją, ir išbrauęs save iš pretenduojančiųjų gretų.
Vietoj to, Christianas mieliau domėjosi karnavalais, kurių laukdavo kiekvienais metais su besikaupiančiu jauduliu, tarsi amžinas vaikas. Muzika, gėlėmis nuklotos valtys ir maskaradas pripildydavo jį neapsakomo džiaugsmo. Didžiausią malonumą jam teikdavo naujo kostiumo kūrimas – talentas, kuriuo jis pasižymėjo nuo mažumės.
