Mamos mirtis ir tėvo bankrotas
Europa mėgavosi ramybe prieš audrą, apie kurią dar nė nenumanė. Tą lemtingą ketvirtadienį 1929-ųjų spalį jungtines Valstijas pasiekęs ir akcijų rinką suardęs ciklonas kone privedė Ameriką prie visiško kracho. Akcijos, vertybiniai popieriai, santaupos, dideli ir maži turtai – išgaravo viskas. Kai kuriuos tai privedė prie savižudybės.
„Dailios išvaizdos“ ir „mielo, angeliško veido“, pasak Jacqueso Bonjeano, jaunėlis Christiano brolis, regis, buvo apsėstas paties šėtono. Vis dažniau jo elgesyje aplinkiniai pastebėdavo nestabilumo ir beprotybės ženklų. Galiausiai nutiko tai, kas buvo neišvengiama. Iš pradžių šis „mielas berniukas“ buvo išsiųstas į psichiatrijos ligoninę, kur praleido likusias savo gyvenimo dienas. Kad ir kokia tvirta buvo jo motina, susitaikyti su tokiu smūgiu lengva nebuvo.
Ji niekada taip ir neišmoko gedėti viešumoje, todėl nė neketino to daryti dabar. Ji susirgo – veikiausiai tokia buvo jos reakcija į netektį. Gydytojams diagnozavus jai skaidulinio jungiamojo audinio naviką, tą pavasarį ji buvo paguldyta į kliniką Paryžiaus priemiestyje ir pradėta rengti šalinamajai operacijai. Po mėnesio ji mirė nuo kraujo užkrėtimo.
Maurice‘as Dioras netrukus visiškai palūžo, tapo žmogumi be dvasios. Apakintas savo mylimos žmonos netekties, moters, kurią jis laikė puošmena, savo gyvenimo brangakmeniu, didžiausiu savo turtu, jis pats buvo pasimetęs. Jis taip pat nesuvokė, kokia milžiniška finansinių nemalonumų banga ritasi jo link. Netrukus teko sustabdyti nekilnojamo turto ir kitus didelius projektus. Kelios įmonės bankrutavo.
Įpraustas į kampą, Maurice‘as trumpam paliko miestą ir prisiglaudė pas savo brolį Henri. Jis buvo vienišas, be savo brangiosios žmonos pašonėje, jausdamas palengvėjimą, kad jai neteko pergyventi šios katastrofos, tačiau visiškai be jos pasiklydės, mat ji vienintelė mokėjo paslėpti baimę po drąsos kauke, kad ir kas benutiktų. Pamažu jis buvo priverstas išparduoti viską: papuošalus, baldus, žemę…
Drabužių kūrimas… kodėl gi ne?
Netrukus Christianas Dioras sulaukė telegramos nuo Jacqueso Bonjeano, kurioje šis pranešė taip pat žlugęs. Tai buvo kone neišvengiama. Ekonominės krizės mastai išaugo iki epideminių proporcijų. Nuo to laiko partneriai buvo priversti pasukti savais keliais.
1932-ųjų rugsėjis. Dioras savo dienas leido naujoje aplinkoje, mėgindamas parduoti savo paveikslus. „Netektis sekė kreditorių konfiskuojama nuosavybė, o mes viso to sūkuryje vis dar mėginome organizuoti siurrealizmo arba abstrakcionizmo parodas… kurios atbaidė paskutinius mūsų pirkėjus“, – vėliau rašė Christianas. Ekonominė krizė palietė visus, o sąžiningų sandorių ir derybų laikai nugrimzdo į praeitį.
Taigi trejus metus trukęs nuotykis baigėsi pigiai išnuomotame rūsyje, palikdamas tik kalną skubių sąskaitų ir paveikslų, kuriuos reikėjo parduoti už pusę ar vos ketvirtį ankstesnės jų kainos. Dabar Christianas Dioras pradėjo pratintis prie naujojo gyvenimo būdo. Pirmą kartą gyvenime jis buvo apdovanotas prarasti nieko neturinčio žmogaus laisve ir savaip ja mėgavosi. Jam buvo dvidešimt septyneri, tačiau tik dabar jis pagaliau subrendo.
Jis leidosi į kankinančias darbo paieškas, baimindamasis praleisti galimybę ar būti pralenktas, liūdnai kėblindamas nuo durų prie durų ir kaskart išgirsdamas tą patį žeminantį atsakymą: „Atleiskite, čia nieko neturime“. Galiausiai, jis tarė sau: „Manau, kad iš tiesų labiau tikčiau kurti drabužius“. Kodėl gi ne? Tai buvo keistas jausmas, kurio tiksliai apibūdinti jis negalėjo, tačiau tai niekaip nepaliko jo ramybėje. Mada…
Žingsnis po žingsnio, įdėjus laiko, dėmesio ir pamažu sukauptos patirties, jo suknelių eskizai taip pat ėmė populiarėti. Rose‘a Valous, Nina Ricci, Schiaparelli, Balenciaga… visi didieji vardai vienu ar kitu būdu įsigijo jo darbų, o Christianas suprato pradėjęs leisti šaknis mados pasaulyje. Jo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jo egzistenciaj pagaliau įgavo prasmės, o jis suvokė, kad tikslų siekti reikia pamažu.
Antroji iš keturių straipsnio ciklo dalių – čia.
