Atrodo, normalu manyti, kad organizacija ir jos nariai turėtų aiškiai suprasti savo tikslą. Tačiau faktiškai ne visada taip yra. Šiuo klausimu labai daug sumaišties ir nuomonių skirtumų, netgi aukščiausio lygio vadovų tarpe.
Pagrindinė problema, kompanijai neturint aiškios bendrojo tikslo formuluotės, yra ta, kad joje gali pradėti dominuoti utilitarinės ar oportunistinės teorijos. Remiantis šiomis teorijomis kompanija apskritai neturi tikslo, o tik galutinį savo narių privačių interesų rezultatą ir įtaką, kurią kompanijai daro įvairūs išoriniai veiksniai.
Tačiau šis oportunistinis požiūris kliudo bendradarbiauti. Kaip ketvirtajame dešimtmetyje teigė Bernardas, be bendradarbiavimo negali būti organizacijos, o siekiant bendradarbiavimo, būtinas bendras tikslas.
Noras bendradarbiauti, nekalbant apie neapibrėžtą jausmą ar norėjimą bendrauti su kitais, negali atsirasti be bendradarbiavimo tikslo. Neturint tokio tikslo, neįmanoma žinoti ar nujausti, kokių konkrečių pastangų galima reikalauti iš atskirų asmenų, ir, daugeliu atvejų, kokį pasitenkinimą jiems tai suteiks.
Vienas iš HP įkūrėjų Davidas Packardas gali būti geras pavyzdys, kaip svarbu turėti bendrą tikslą. 1960 m., praėjus 23 metams nuo kompanijos įkūrimo, vadybos plėtros programos pristatyme. Taip Packardas pradėjo savo kalbą:
Visų pirma, norėčiau pakalbėti apie tai, kam reikalingos kompanijos. Kitaip tariant, kodėl mes čia? Manau, kad dauguma žmonių klaidingai galvoja, jog kompanijos egzistuoja tik tam, kad uždirbtų pinigų. Nors pelnas yra svarbus kompanijos veiklos rezultatas, reikia žvelgti plačiau ir paieškoti tikrųjų priežasčių, dėl ko egzistuoja kompanijos. (…)
Apsižvalgius aplink, vis dar galima rasti žmonių, kurių vienintelis interesas yra pinigai, tačiau ne taip pastebimi motyvai kyla iš noro nuveikti kažką daugiau – pagaminti produktą, suteikti paslaugą… iš esmės, padaryti kažką vertingo. Su šiomis mintimis galvoje pamąstykim, kodėl egzistuoja „Hewlett-Packard“.
Nebus klaidinga sakyti, kad, kaip ir HP, dauguma kompanijų, kurios labai rimtai stengėsi apibrėžti savo misiją, pradėjo savęs klausinėti, kodėl jos egzistuoja. Visos kompanijos, kurios tai išbandė, suprato, kad apibrėžti kompanijos tikslus nėra paprastas uždavinys, ypač jeigu kompaniją valdo ar kontroliuoja daugiau nei vienas asmuo. Tačiau, nepaisant sunkumų, nebuvo nė vieno atvejo, kad būtų pasigailėta taip darant: tai visada pasiteisindavo.
Pelnas: priemonė ar galutinis tikslas?
Pirmoji problema, su kuria susiduriame bandydami nusakyti kompanijos tikslą, yra supratimas, kokį vaidmenį pelnas vaidina kompanijos tiksle. Iš vadybos literatūros, taip pat iš įvairių interviu ir pokalbių su dirbančiais vadovais mes nustatėme tris skirtingas pelno svarbos koncepcijas.
Pagal pirmąją pelno didinimas laikomas vieninteliu kompanijos tikslu. Dar nuo Adamo Smitho laikų visada buvo žmonių, skelbiančių, kad kompanija privalo apsiriboti išskirtinai tik pelno gavimu. Bet kas, ką kompanija daro, gali būti pateisinama tik kaip priemonės pelnui gauti. Geriausiai žinomas šio požiūrio šalininkas yra Miltonas Friedmanas.
Jis septintojo dešimtmečio pradžioje teigė: „Verslas turi vienintelį įsipareigojimą: išnaudoti turimus resursus ir įsitraukti į veiklą, skirtą pelnui didinti tol, kol tai nepažeidžia žaidimo taisyklių, tai yra veikti atviros ir laisvos konkurencijos sąlygomis be apgavysčių ir sukčiavimo.“ Šis klausimas politiniuose, akademiniuose ir verslo sluoksniuose ir toliau yra diskusijų objektas.
Antras pelno traktavimo būdas – pelnas yra vienas iš keleto korporacinių tikslų. Dauguma žmonių tiki, kad kompanijos turėtų rūpintis ne vien tik pelnu: jos turi teikti paslaugas individualiems asmenims, grupėms arba apskritai visuomenei. Visa savo veikla kompanija tenkina vieną ar keletą įvairių suinteresuotų šalių – klientų, darbuotojų, akcininkų, tiekėjų ir bendruomenės, kurioje ji veikia, narių – poreikius.
Kai kuri veikla, pavyzdžiui, ligoninių, gali atrodyti kilnesnė ar naudingesnė už, sakykim, banko veiklą. Tačiau šio straipsnio tikslas nėra vertinti moraliniu aspektu tai, kad viena veikla geresnė už kitą. Mes norime pabrėžti, jog daugumai kompanijų pastangos, kurias jos deda norėdamos įtikti suinteresuotoms šalims, yra galutinis tikslas lygiagrečiai su pelnu.
Trečias pelno traktavimo būdas – pelnas net nėra galutinis tikslas, o tik priemonė kitiems tikslams pasiekti. „Pelnas yra būtina sąlyga egzistuoti ir priemonė svarbesniems tikslams pasiekti, tačiau daugeliui aiškią ateities viziją turinčių kompanijų tai nėra galutinis vienintelis tikslas. Pelną galima lyginti su deguonimi, maistu, vandeniu ar krauju kūnui; tai nėra svarbiausi dalykai gyvenime, bet be jų gyvenimo nebūtų“, – teigia Jimas Collinsas.
