Asmeninis tobulėjimas

Kas yra genialumas?

Išrinktųjų grupelės kilmė, talentai, savybės ir rezultatai

„Žmogaus smegenų žievėje slypi tiek mąstymo energijos, kiek fizinės energijos yra atomo branduolyje“, – Kanados patologas ir fizologas, Hanso Seljė

Mūsų portalas nusprendė dar kartą žvilgtelėti praeitin ir pateikti ištrauktą iš vienos įdomiausių sovietinių knygų, kuri parašyta 1984-iais metais.

Iš pradžių Viktoro Pekelio „Žmogaus galimybės“ buvo išversta į čekoslovakų, prancūzų, vokiečių, estų, gruzinų ir armėnų kalbas. Vėliau, 1988-iais leidykla „Mokslas“ ją išleido ir Lietuvoje. Pateikiame ištrauką apie genialumą.

[post_blocks]

Neaiški genialumo kilmė

Klausimas, ką galima laikyti genijumi, ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dėl daugelio vardų iki šiol nenutilo ginčai – diskusijos tęsiasi.

Tiesa, šiuo požiūriu turime įdomų, tarsi statistinį nuomonių apdorojimą, atliktą palyginti neseniai, mūsų amžiaus pradžioje. Štai kas paaiškėjo.

Genijaus vardo verti ne daugiau kaip 400 žmonių. Ne kažin kas penkių tūkstantmečių civilizacijos istorijai – kiek mažiau kaip vienas „neabejotinas“ genijus per dešimtmetį visai žmonijai. Taip, genijų, kaip matome, gimsta skaudžiai mažai!

Genijai, šie savotiški civilizacijos raidos ženklai, nuo amžių traukė, jaudino, netgi baugino žmones. Vis dėlto apie genialumą, genijus moksliškai patikimai parašyta nedaug. Galbūt tyrinėtojai negali perprasti šio sudėtingiausio reiškinio esmės?

O patys genijai? Argi jie negali papasakoti apie save, apie savo kūrybos principus? O gal nenorėjo? Ar nenori? Juk manoma ir taip: genijai tyčia, kaip viduramžių meistrai, slepia savo paslaptis.

Neatsitiktinai kartą Aleksandras Grinas pasakė: „Puškinas puikiausiai žinojo, kad jis genialus. Tačiau jis buvo užtenkamai protingas ir atsargus, kad apie tai niekam nieko nepasakotų. Žmonės dar nepriaugo iki to, kad ramiai žiūrėtų į tokius pareiškimus.“

[quote]Genijaus vardo verti ne daugiau kaip 400 žmonių. Ne kažin kas penkių tūkstantmečių civilizacijos istorijai – kiek mažiau kaip vienas „neabejotinas“ genijus per dešimtmetį visai žmonijai. Taip, genijų gimsta skaudžiai mažai![/quote]

Genialių kūrėjų veikaluose pabirę šimtai prisipažinimų apie kankinančias pastangas suprasti, kas dedasi jų viduje stebuklingomis polėkių ir praregėjimų akimirkomis.

Genijus – tai vaikas

Nors ir labai keista, bet yra žmonių, kurie net mūsų laikais genijus laiko savotiškais mediumais, per kuriuos kažkokia aukščiausioji būtybė mums – paprastiems mirtingiesiems – praneša savo nepaprastų apmąstymų rezultatus.

Kiti drauge su Šopenhaueriu teigia, jog genijus – vaikas („kiekvienas vaikas iš dalies yra genijus, ir kiekvienas genijus iš dalies vaikas. Juodu panašūs pirmiausia naivumu ir didingu paprastumu“).

Beje, ir Kornėjus Čiukovskis, puikus vaikų psichologijos žinovas, knygoje „Nuo dvejų iki penkerių“ rašė: „Pradedant nuo dviejų metų, kiekvienas vaikas trumpam tampa genialiu lingvistu. Iš tiesų vaikas yra didžiausias mūsų planetos proto darbininkas, kuris, laimė, šito net nenutuokia“.

Didžias paslaptis slepia vaikų kūryba – kiekviename vaike nepakartojama, kūrybinė labaratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas. Pasižiūrėkime vaikų piešinių ir įsitikinsite, kokie įvairūs jų užfiksuoti atradimui.

„Mes visi turėdami arti dvidešimt metų, būtume didžiais chemikais, matematikais, botanikais, zoologais, jeigu vaikiškas nepasotinamas domėjimasis aplinkiniu pasauliu neprisloptų mumyse, kol tolydžio kaupiamos pirminės būtiniausios mūsų egzistavimui žinios“.

Žymos

Apie autorių

Viktoras Pekelis (svečias)

1 komentaras

Komentuoti čia

  • Ar teko skaityti Gladwell’o knygas? Jis nagrinėji genialumą, talentą ir atrado, kad tai nėra visai įgimta. Tai 10 000 valandų juodo darbo plius tinkamos aplinkybės, kitaip sakant sėkmė. Nesant tinkamoms aplinkybėms talentas neatsiskleis. Neatidirbus ties savo pasirinkta sritimi 10 000 valandų neišsivystysi pakankamai. Štai, daug maž apylygiai talentai, beveik vienodo amžiaus Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. Įdomu būti paskaičiuoti, kiek jie valandų praleido treniruotėse. Motiejūnas jaunimo varžybose atsisakydavo nedalyvauti, nes jam „jau ne tas lygis“. Valančiūnas ardavo ir vesdavo į priekį savo jaunimo rinktinę. Jau du metus iš eilės Valančiūnas yra Lietuvos vyrų rinktinės narys, treniruojasi, žaidžia. Motiejūnas iš rinktinės išmetamas (treneriai seniau sakė, kad tingi treniruotis) arba pats neatvažiuoja. Valančiūnas yra startinis Raptos žaidėjas (jie ten neturi pakankamai aukštų žaidėjų), o Motiejūnas išmetamas iš NBA į žemesnę lygą, nes Rockets komandoje jau yra keli Motiejūno kategorijos žaidėjai. Argi ne puikus lietuviškas juodo darbo ir sėkmės pavyzdys?