Principas nr. 2 – netikėtumas
Šis principas susideda iš dviejų dalių. Pirmasis yra dėmesio atkreipimas, o antras – dėmesio išlaikymas.
Norint pasiekti pirmąjį tikslą žmones reikia nustebinti. Tai gali būti neįtikėtini faktai ar paranormalūs reiškiniai. Kai nustembame, mūsų kūnas į tai reaguoja – tarytum „sustoja“, kol neperpranta naujos informacijos. Mūsų dėmesio centras nevalingai susitelkia į įvykį, kuris nustebino.
Nereikia užmiršti, jog didelės nuostabos siekis gali sukelti didelių problemų, nes lengva peržengti pigių triukų ribą, t.y. triukų, kurie niekur neveda (nors ir stebina).
Nuostaba turi lydėti į kažką prasmingo ir neprognozuoto, pvz., pateikti įžvalgą. Kai žmogus nustemba, bet „nepagauna kampo“, jis supyksta.
Kai dėmesys atkreiptas, ne mažiau svarbu yra jį išlaikyti. Pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas dėmesiui išlaikyti yra istorijos.
Tarkim, paskaitą mokytojas pradeda nuo intriguojančios istorijos, iškeliami svarbūs klausimai. Pasakojimo eigoje mįslės vienas po kito įminamos, atradimas po atradimo, žingsnis po žingsnio.
[quote align=“right“]Kai patraukiame klientų dėmesį, ne mažiau svarbu yra jį išlaikyti. Pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas dėmesiui išlaikyti yra istorijos. Tarkim, paskaitą mokytojas pradeda nuo intriguojančios istorijos, iškeliami svarbūs klausimai. Pasakojimo eigoje mįslės vienas po kito įminamos, atradimas po atradimo, žingsnis po žingsnio. Toks intriguojantis pasakojimas mokinius įtraukia ir šie iki paskutinės minutės prikaustę dėmesį laukia paskaitos „finalo“, t.y. kada visi klausimai bus atsakyti, o paslaptys – atskleistos.[/quote]Toks intriguojantis pasakojimas mokinius įtraukia ir šie iki paskutinės minutės prikaustę dėmesį laukia paskaitos „finalo“, t.y. kada visi klausimai bus atsakyti, o paslaptys – atskleistos.
Juk filmus visuomet peržiūrime, o knygas visuomet perskaitome iki galo. Pabaigos žinojimas ne tiek įdomus, kiek jos nežinojimas mums skausmingas. Tereikia žmones įtikinti, kad yra šis tas ko jie nežino. Reikia atverti „spragą“ esančią jų žiniose, kuri juos skaudina.
Principas nr. 3 – konkretumas
Šis principas yra pats lengviausias, bet dažnai būna ir pats efektyviausias iš visų (arba net vienintelis). Jūsų idėja turi būti konkreti, nes žmonės konkrečius daiktus (obuolys, dviratis) įsimena lengviau nei abstrakčius (teisingumas, asmenybė).
Abstrakčius dalykus sunkiau suvokti ir apie juos kalbėti, pvz. 25 tūkst. kv. metrų plotas (abstraktu) yra nesuvokiamas, o štai tą patį plotą lyginant su penkių futbolo stadionų plotu (konkretu) galime įsivaizduoti daug lengviau.
Abstraktumas – eksperto prabanga, todėl visais įmanomais būdais reikėtų jo vengti. Ekspertas mato visą „paveikslą“, kai tuo tarpu naujokas ir ne toks įgudęs žmogus mato tam tikrą „paveikslo“ detalę.
Abi pusės dažnai tarpusavyje nesusikalba, todėl geriausias sprendimas yra nusileisti ekspertui iki naujoko lygio, t.y. to lygio, kurį supranta abi pusės. Todėl perteikiant idėjas ir yra geriausia viską pasakoti konkretumo lygmenyje.
Abstrakti, neaiški, nekonkreti vizija skirtingų žmonių gali būti interpretuojama skirtingai. Konkretumas užduotis padaro aiškias, jis lyg paruošia bendrą „dirvą“ smegenims, kuria remiantis galima ieškoti atsakymų.
Geras pavyzdys yra rinkodaros specialistai, kurie prieš startuojant reklaminei kampanijai nusipiešia vartotojo „portretą“ ir bando nuspėti kaip į suplanuotą reklaminę kampaniją reaguos tas veikėjas. Šiuo atveju veikėjas yra „dirva“, ant kurios žmonės bendradarbiauja, diskutuoja, siūlo idėjas.
