Dviejų tarpusavyje aršiai konkuruojančių bendrovių valdybos nusprendė suorganizuoti irklavimo varžybas, jog motyvuotų savo komandas iš organizacinės bei komandos dvasios kūrimo pusės.
Pirmoji bendrovė – UAB „Tvirta ranka“ – buvo labai autokratinio valdymo stiliaus, su daugybe veiklos procedūrų, daugybe vidurinės grandies vadovų bei jokio darbuotojų įgalinimo. Antroje bendrovėje – UAB „Ugdymo kultūra“ – vyravo tobulėjimo kultūra, kur visi dalijasi atsakomybe ir bendrai priima sprendimus.
Atėjo varžybų diena. Iš pradžių pasirodė UAB „Ugdymo kultūra“, kurios sudėtyje buvo aštuoni irkluotojai ir vienas vairininkas. Vėliau pasirodė UAB „Tvirta ranka“, kurios sudėtyje buvo aštuoni vairininkai ir vienas irkluotojas. Nieko keisto, jog UAB „Ugdymo kultūra“ lengvai nugalėjo UAB „Tvirta ranka“.
Kitą dieną pralaimėjusios komandos valdyba ėmė svarstyti, ko būtų galima pasimokyti iš triuškinančio pralaimėjimo.. Kokios naudos visame tame būtų galima rasti kaip organizacijai, jog ateityje būtų galima sėkmingai konkuruoti?
Galiausiai, po ilgų svarstymų bei karštų diskusijų, autokratinio stiliaus UAB „Tvirta ranka“ valdyba priėmė sprendimą. Jie nusprendė tuoj pat pakeisti vienintelį irkluotoją kitu, nes šis nepakankamai gerai klausėsi instrukcijų, kurias davė aštuoni vairininkai..
[ipencil]
