Po 2008-iais metais prasidėjusios finansų krizės, visuomenės pasitikėjimas verslo vadovais stipriai sumažėjo. Atrodo, jog nebeliko herojų, kurie mus įkvėptų, kurių pavyzdžiu norėtume sekti. Norisi nuleisti rankas.
Nesutinku. Daugybę metų tyrinėdamas skirtumus tarp puikių bendrovių ir vidutinių bendrovių, neabejodamas galiu pasakyti, jog yra puikių vadovų, iš kurių galima (ir reikia!) pasimokyti – nors galbūt tikitės visai ne tų pavardžių, kurias šiame straipsnyje išvardysiu. Noriu jus supažindinti su dešimt geriausių visų laikų verslo vadovų.
[post_blocks]Kodėl būtent šie vadovai yra geriausi?
Sąraše nėra Bilo Geitso, Styvo Džobso, Džeko Velšo – jie nebuvo tinkami kandidatai dėl vienos priežasties: puikūs vadovai sukuria organizacijas, kurios klesti dar ilgai po to, kai jie jau pasitraukia iš bendrovės valdymo. Turi praeiti mažiausiai dvidešimt metų.
Šis kriterijus – palikimas – buvo vienas iš keturių, kuriais rėmiausi atrinkdamas geriausius vadovus iš 400 vadovų sąrašo. Taip pat atsižvelgiau į padarytą įtaką visuomenei (techinių arba vadybos inovacijų kūrimas), atsparumas (sugebėjimas ištraukti bendrovę iš krizių) bei finansiniai rodikliai (remiantis investicijų grąža).
Tad, kodėl būtent šie vadovai yra geriausi? Keista, tačiau daugelis jų nelaiko savęs svarbiausiais žmonėmis bendrovėje. Vadovui nr. 2 mūsų sąraše iš pradžių atsisakė vadovo pozicijos, tvirtindamas, jog nėra pakankamai kvalifikuotas. Vadovui nr. 5 kadaise buvo kategoriškai pasakyta: „Tu niekada netapsi lyderiu“.
Žemiau išvardyti „milžinai“ manė esantys nesvarbūs lyginant su organizacijomis, kurioms vadovavo. Užuot įsilieję į vadovų elitą ir džiaugęsi privilegijomis, jie matė save kaip tarnus, kuriuos ateityje turės pakeisti kiti. Nors bendrovės vadovas yra svarbiausias žmogus, tačiau strategijos įgyvendinimas priklauso nuo kitų žmonių.
Jų įtraukimas į šį sąrašą nustebintų kai kuriuos iš šių vadovų (net išgąsdintų). Tačiau būtent jie yra tie verslo lyderiai, iš kurių naujoji karta turi imti pavyzdį. Taigi, pradedam!
10 vieta – Deividas Pakardas (David Packard)
1949-iais metais 37-erių metų Deividas Pakardas dalyvavo JAV verslo lyderių susitikime. Kitiems dalyviams diskutuojant apie tai, kaip išspausti daugiau pelno iš savo vadovaujamų bendrovių, Deividas nenustygo vietoje ir galiausiai pratrūko: „Bendrovė turi daug didesnę atsakomybę negu vien tik uždirbti pinigus akcininkams.“
[quote]Tuo metu, kai korporacijų bosai apsigyvendavo raudonmedžiu trauktuose darbo kambariuose, Deivido Pakardo biure visos durys buvo atviros, kad galėtų nekliudomai bendrauti su savo inžinieriais. Vėliau ši praktika buvo pavadinta „vadyba vaikštinėjant aplink“ (angl. „management by walking around“).[/quote]Visų akys pakrypo į Deividą. „Mes turime atsakomybę prieš darbuotojus, kuriuose turime atpažinti potencialą ir gerbti kaip unikalius individus“, – pareiškė vienas iš „Hewlett-Packard“ bendrovės įkūrėjų. Anot jo, akcininkai privalo dalytis turtu su tais, kurie padėjo tuos turtus susikrauti, t.y. su darbuotojais.
Tame susitikime dalyvavusiems vadovams, Deivido požiūris atrodė kraštutinai socialistinis ir netgi pavojingas. „Aš buvau nustebęs, jog nei vienas iš ten buvusių vadovų manęs nepalaikė. Jie manė, kad nesu tinkamas vadovauti stambiam verslui“, – vėliau teigė jis.
Tuo metu, kai korporacijų bosai apsigyvendavo raudonmedžiu trauktuose darbo kambariuose, Pakardo biure visos durys buvo atviros, kad galėtų nekliudomai bendrauti su savo inžinieriais. Vėliau ši praktika buvo pavadinta „vadyba vaikštinėjant aplink“ (angl. „management by walking around“).
Nepaisant to, kad buvo vienas pirmųjų Silicio slėnio milijardierių, jis gyveno kukliame namelyje, kurį pasistatė 1957-iais metais kartu su žmona. Ir nors kartu su Bilu Hevlitu (Bill Hewlett) Stenfordo universitetui paaukojo didžiulę sumą pinigų, jis niekuomet neleido savo pavardės įtraukti į rėmėjų sąrašą.
9 vieta – Katerina Greham (Katharine Graham)
Po vyro savižudybės 1963-iais, Katerina Greham buvo priversta perimti „Washington Post“ bendrovės valdymą. Jos tėtis perdavė dienraščio vadovavimą Katerinos vyrui su sąlyga, kad vėliau jis kompaniją perduos savo vaikams. Tad, šioje situacijoje, Katerinai teko prisiimti atsakomybę už kompanijos likimą.
Tuo metu „Washington Post“ buvo niekuo neišsiskiriantis regioninis dienraštis. 1971-iais metais į redakciją atkeliavo slapti Pentagono dokumentai, kuriuos nutekino Apsaugos departamentas. Jose buvo aprašytos valdžios regztos suktybės Vietnamo karo metu.
Žurnalas „The Times“ jau buvo patrauktas į teismą už dokumentų ištraukų publikavimą. Jei tą patį padarys ir „Washington Post“, bendrovė rizikuoja būti patraukta atsakomybėn už šnipinėjimą (angl. Espionage Act). Dienraštis rizikavo užsitraukti valdžios nemalonę. Nepaisant to, straipsniai buvo išspausdinti.
Koks sudėtingas sprendimas teko Katerinai, kuri ilgą laiką jautė didžiulį nesaugumą. Nerimas pasiekė kulminaciją, kai „Washington Post“ žurnalistai Bobas Vudvardas (Bob Woorward) ir Karlas Bernšteinas (Carl Bernstein) atliko išsamų tyrimą apie tai, kas vėliau buvo „pakrikštyta“ Votergeito skandalo vardu (nuoroda).
Šiandien mums atrodo, jog pateikti kaltinimus valdžiai dėl Vatergeito buvo paprasta, tačiau tuo metu tik vienintelė „Washington Post“ aktyviai dalyvavo šiame tyrime. Nuspręsdama publikuoti straipsnius, Greham sukūrė puikų laikraštį, o taip pat ir puikią bendrovę, į kurią vėliau nusprendė investuoti pats Vorenas Bafetas.
Katerina niekuomet neprisiėmė laurų sau, tvirtindama, jog Votergeito atveju „nebuvo kito pasirinkimo“. Bet, žinoma, pasirinkimą ji turėjo. Ji pasirinko būti drąsi, todėl mūsų geriausių visų laikų verslo vadovų sąraše gali būti nominuota kaip „drąsiausia vadovė“.
