Verslininkų sėkmės istorijos

Semas Voltonas iki „Walmart“ įkūrimo

wikipedia.org
Stambiausio mažmenininko autobiografinė istorija

Susipažinkite – didžiausio mažmeninės prekybos tinklo Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje „Walmart“ įkūrėjas, Semas Voltonas (Sam Walton). Nors ir augo skurdžiame Misūrio valstijos ūkyje, prieš pat mirtį jo turtas buvo vertinamas 25 mlrd. JAV dolerių. To pasiekia tik dešimtys vienetai.

Kita vertus, pinigai niekada nebuvo Semo siekiamybė. Atvirkščiai. Plačiai žinomas faktas, kad pirmąjį lėktuvą kompanija įsigijo pasiekusi 40 mlrd. JAV dolerių apyvartos rodiklį. Norint suprasti 1992-iais metais pasaulį palikusio verslininko asmenybę, turime grįžti į jo praeitį. Dėmesio! Semas – jo paties žodžiais.

[quote]Plačiai žinomas faktas, kad pirmąjį lėktuvą kompanija „Walmart“ įsigijo pasiekusi 40 mlrd. JAV dolerių apyvartos rodiklį.[/quote]

Tėvų požiūris į pinigus ir pirmieji darbai

Mano požiūrį į pinigus formavo tai, kad augau Didžiosios depresijos, labai sunkaus istorijos laikotarpio, metu. Gimiau 1918 m. Kingfišeryje, Oklahomos valstijoje, ir gyvenau ten, kol sukako penkeri. Lankyti vidurinę mokyklą pradėjau Šelbinoje, Misūrio valstijoje, o vėliau persikėlėme į Kolumbiją, kur baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į koledžą.

Mano tėvas Tomas Gibsonas Voltonas labai daug ir sunkiai dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlumos. Doras, daugelio prisimenamas už sąžiningumą. Tėvas ypač mėgo mainyti ir derėtis dėl bet ko: arklių, mulų, galvijų, namų, fermų, automobilių. Kartą jis išmainė rankinį laikrodį į kiaulę – tada ant mūsų stalo atsirado mėsos. Tėvas buvo geriausias derybininkas iš visų, kuriuos man teko sutikti. Turėjo nepaprastą nuojautą, kiek gali sau leisti derybose.

Niekada nemanėme, kad esame neturtingi, nors neturėjome daug atliekamų pinigų ir sukomės, kaip galėdami, kad šen ar ten uždirbtumėme dolerį. Pavyzdžiui, mano motinai Nen Volton Depresijos metu kilo mintis pradėti nedidelį pieno verslą. Aš keldavausi anksti rytą ir pamelždavau karves. Motina paruošdavo ir supilstydavo pieną į butelius, o aš popiet jį parduodavau. Turėjome 10-12 pirkėjų, kurie mokėjo po 10 centų už 4 litrus pieno.

Sulaukęs aštuonerių metų, pradėjau pardavinėti spaudos prenumeratą. Nuo septintos klasės iki koledžo baigimo nešiojau laikraščius. Be to, dar auginau ir pardavinėjau balandžius. Jau vaikystėje supratau, kad mums, vaikams, yra svarbu namuose būti pagalbininkams. Taip anksti sužinai, kiek sunkaus darbo reikia, kad gautum į rankas dolerį, o kai jį gauni, jauti vertę. Mano tėvų požiūris į pinigus buvo vienodas – paprasčiausiai jų neleisti.

[quote author=“Semas Voltonas“]Tėvas ypač mėgo mainyti ir derėtis dėl bet ko: arklių, mulų, galvijų, namų, fermų, automobilių. Kartą jis išmainė rankinį laikrodį į kiaulę – tada ant mūsų stalo atsirado mėsos. Tėvas buvo geriausias derybininkas iš visų, kuriuos man teko sutikti.[/quote]

„Žmonės negali suprasti, kodėl vis dar esame tokie taupūs. Jiems atrodo keista, kad Semas yra milijardierius, o važinėja senu sunkvežimiu, perka drabužius parduotuvėse „Walmart“ arba atsisako skristi pirmąja klase. Mes taip išauklėti. Jei gatvėje gulėtų centas, kiek žmonių prieitų ir jį pakeltų? Aš tikrai pakelčiau. Semas padarytų tą patį“, – Badas Voltonas (Bad Walton), Semo brolis

Kai išėjau į pasaulį pasirengęs ką nors sukurti, jau mokėjau vertinti dolerį. Tada susipažinau su Helen [žmonos] šeima ir, klausydamasis jos tėvo L. S. Robsono, mokiausi iš tikrųjų. Jo asmenybė mane sužavėjo, nes jis buvo puikus prekybos agentas. Esu tikras, kad jo, puikaus verslininko sėkmė, finansų ir teisės išmanymas bei filosofija mane stipriai paveikė. Nepavydėjau. Pasakiau sau: „Gal kada nors man taip pat seksis“.

Jaunasis skautas ir berniuko išgelbėjimas

Nežinau, kas skatina žmogaus ambicijas, tačiau jų aš turėjau pakankamai dar nuo tada, kai pradėjau vaikščioti. Mūsų motina labai daug tikėjosi iš savo vaikų. Ji nemažai skaitė ir vertino išsilavinimą, nors pačiai jo trūko: ji metus lankė koledžą, bet vėliau metė, nes ištekėjo. Ji ypač rimtai kartodavo, kad visada, ko tik besiimčiau, turiu stengtis būti geriausias. Taigi, jei kuo nors susidomėdavau, su tikra aistra, gal net keistu pamišimu siekdavau nugalėti.

Pamenu, buvau ambicingas mažas vaikas Maršale, Misūrio valstijoje. Vėliau kelerius metus buvau klasės seniūnas. Su kitais vaikais žaisdavau futbolą, beisbolą ir krepšinį, o vasarą plaukiodavau. Taip mėgau varžytis, kad, įstojęs į berniukų skautų būrį Maršale, susilažinau su kitais, jog pirmasis gausiu Erelio vardą. Lažybas laimėjau: Ereliu tapau trylikos metų. Buvau jauniausias skautas, gavęs Erelio vardą, ir mane įrašė į Misūrio valstijos istoriją.

Per berniukų skautų būrio pratybas Semas Voltonas, keturiolikmetis ponų Voltonų iš Šelbinos sūnus, išgelbėjo Donaldą Petersoną, mažąjį profesoriaus Petersono ir ponios K. R. Peterson sūnų, skendusį Solt Riveryje ketvirtadienio popietę… Donaldas įbrido per giliai ir šaukėsi pagalbos. Lojus Džounsas, lydėjęs berniukus, bandė jį ištraukti, bet kovodamas Donaldas kelis kartus panardino ir p. Džounsą. Jaunasis Voltonas, buvęs šiek tiek toliau, atplaukė į pagalbą kaip tik tada, kai Donaldas paniro po vandeniu penktą kartą. Jis sugriebė berniuką iš nugaros, kaip buvo mokytas, ištraukė į krantą ir atliko dirbtinį kvėpavimą – jį skautai turi puikiai mokėti… Donaldas gulėjo be sąmonės, o jo kūnas buvo pamėlęs. Prireikė laiko jam atgaivinti“, – iš laikraščio „Shelbina Democrat“, išspausdinto 1932 m. vasarą

[quote author=“Semas Voltonas“]Mama nemažai skaitė ir vertino išsilavinimą, nors pačiai jo trūko: ji metus lankė koledžą, bet vėliau metė, nes ištekėjo. Ji ypač rimtai kartodavo, kad visada, ko tik besiimčiau, turiu stengtis būti geriausias.[/quote]

Sako, aš išgelbėjau Donaldui gyvybę. Galbūt išgelbėjau, galbūt ne – laikraščiai linkę perdėti tokius dalykus. Tačiau bent jau ištraukiau jį iš vandens. Tokių paauglystės įvykių prisiminimas dabar padeda suprasti, kad visada turėjau stiprų polinkį veikti. Teisybę sakant, kalbos apie šį įvykį mane trikdo, nes nenoriu atrodyti tarsi pagyrūnas ar didelis didvyris.

Komandoje žaisti pradėjau penktoje klasėje, kai draugo tėtis subūrė mus į futbolo komandą. Kadangi labai mėgau rungtyniauti, išsikovojau vietą komandoje. Sunku patikėti, tačiau per visą gyvenimą nesu pralaimėjęs nė vienerių futbolo rungtynių. Tikrai negaliu šio nuopelno priskirti sau – daug lėmė sėkmė. Sportinė sėkmė mane stipriai paveikė: išmokau siekti tik pergalės, priimti sunkius išbandymus ir visada tikėtis, kad nugalėsiu.

Apie autorių

Sam Walton

1 komentaras

Komentuoti čia