Stojo ilga tyla. Turtingasis tėtis šypsojosi. Aš ne viską supratau, ką jis tą dieną pasakė. Bet vis dar prisimenu jo žodžius, kaip paties geriausio mokytojo, kurio pamokos išlieka daugybę metų.
„Šiandien aš buvau truputį žiaurus. Žiaurus dėl rimtos priežasties. Aš noriu, kad jūs niekada nepamiršumėte šio pokalbo. Noriu, kad jūs visada galvotumėte apie mano darbuotojus. Noriu, kad visada galvotumėte apie asilą. Niekada neužmirškite, kad baimė ir troškimai gali jus įvilioti į pačius didžiausius gyvenimo spąstus.
[post_blocks]Nugyventi visą gyvenimą bijant, taip niekada ir neįgyvendinti savo svajonių, yra baisu. Dirbti dėl pinigų manant, kad už pinigus nupirkti daiktai padarys jus laimingus, taip pat yra žiauru.
Galvoti, kad darbas suteiks jums saugumą, yra tas pats, kas meluoti pačiam sau. Aš mačiau, kaip pinigai valdo žmones. Prašau, neleiskite pinigams užvaldyti jūsų.
Lipdamas į savo pikapą, paliktą šalia mažos savitarnos parduotuvės, jis sušuko: „Dirbkite toliau, berniukai, nes kuo greičiau užmiršite atlyginimo poreikį, tuo lengviau jums bus gyventi vėliau. Greitai jums šaus puikių idėjų, kaip prasimanyti daugiau pinigų, nei kada nors aš jums galėčiau duoti.
Jūs matysite tokių dalykų, kurių kiti žmonės niekada nemato – nemato galimybių, kurių jiems pilna po nosimis. Išvydę vieną puikią progą, matysite jas visą likusį gyvenimą. Kai tokia akimirka ateis, aš išmokysiu jus dar šio to.“
Matyti tai, ko nemato kiti
Vieną šeštadienį, kai, ilgesingu žvilgsniu žiūrėdamas į stovą su komiksų žurnalais jau ketinau atsisveikinti su Turtingojo Tėčio darbuotoja, kuri prižiūrėjo mūsų darbą, staiga pastebėjau tai, ko ji anksčiau nedarydavo. Tiesą sakant, aš niekada į tai nekreipiau dėmesio.
Ponia Martin kirpo per pusę pirmąjį komiksų žurnalo puslapį. Ji pasiėmė tik viršelio dalį, o likusį žurnalą išmetė į didelę rudą šiukšlių dėžę. Kai paklausiau, kodėl ji taip daro, atsakė: „Aš metu juos lauk. Komiksų žurnalų viršelius atiduodu platintojui už kreditą, kai jis atveža naujus žurnalus. Jis turėtų čia atvykti po valandos.“
[quote]Nugyventi visą gyvenimą bijant, taip niekada ir neįgyvendinti savo svajonių, yra baisu. Dirbti dėl pinigų manant, kad už pinigus nupirkti daiktai padarys jus laimingus, taip pat yra žiauru. Galvoti, kad darbas suteiks jums saugumą, yra tas pats, kas meluoti pačiam sau. Aš mačiau, kaip pinigai valdo žmones. Prašau, neleiskite pinigams užvaldyti jūsų.[/quote]Maikas ir aš laukėme valandą, kol atvyko platintojas. Tada paklausiau, ar galėtume pasiimti išmetamus komiksų žurnalus. Jis atsakė: „Galite juos paimti, jei dirbate šioje parduotuvėje ir neketinate jų perparduoti“.
Mūsų partnerystė ėmė atsigauti. Maiko mama rūsyje turėjo vieną kambarį, kuriuo nesinaudojo. Jį sutvarkėme ir tame kambaryje ėmėme kaupti komiksu žurnalus. Greitai komiksų žurnalų biblioteką atidarėmė ir visuomenei.
Iš kiekvieno vaiko imdavome po dešimt centų prieš įleisdami į biblioteką, kuri veikė kiekvieną dieną po pamokų, nuo pusės trijų iki pusės penkių. Klientai, kaimynų vaikai, galėjo skaityti tiek komiksų žurnalų, kiek pajėgdavo perskaityti per dvi valandas. Jiems tai buvo geras sandoris, nes vienas komiksų žurnalas kainavo dešimt centų, o per dvi valandas jie galėjo perskaityti penkis ar šešis.
Po trijų mėnesių Maiko ir mano savaitės uždarbis sudarė vidutiniškai devynis su puse dolerio. Jo seseriai mokėjome po dolerį per savaitę ir leisdavome nemokamai skaityti komiksus, ką jį ir darė. Mėginome atidaryti filialą, tačiau negalėjome rasti tokio patikimo žmogaus kaip Maiko sesuo. Anksti supratome, jog labai sunku surasti gerų darbuotojų.
Praėjus trims mėnesiams po bibliotekos atidarymo kilo muštynės, kurias pradėjo į vidų įsiveržę chuliganai iš kaimyninio rajono. Maiko tėtis patarė uždaryti verslą – tokiu būdu nutrūko mūsų neseniai atsigavusi partnerystė. Tačiau turtingasis tėtis buvo sužavėtas ir ėmė mus mokyti naujų dalykų.
Pirmą pamoką mes įsidėmėjome tikrai gerai. Mes išmokome, kaip priversti pinigus dirbti mūsų naudai. Dirbdami už dyką turėjome paplušėti, kol suradome būdą užsidirbti pinigų.
Pradėdami savo verslą – komiksų žurnalų biblioteką, mes galėjome patys valdyti savo finansus, nepriklausydami nuo darbdavio. Tačiau geriausia buvo tai, kad biblioteka davė mums pinigų net ir tada, kai bibliotekoje mūsų pačių nebūdavo. Pinigai vis tiek atitekdavo mums.
