Vadyba yra taikomasis mokslas, todėl jis glaudžiai siejasi su daugeliu giminingų sričių, pvz., ekonomika.
Vadybos mokslo augimą skatino ir plėtojo žmogaus studijų disciplinos, pvz., psichologija, sociologija ir politikos mokslas.
Kad būtų patogiau nagrinėti, vadybos minties raida skirstoma į keturis pagrindinius etapus: ankstyvosios įtakos, mokslinio valdymo judėjimas, žmonių santykių judėjimas ir moderniosios įtakos.
Ankstyvosios įtakos raida
Apie organizavimo ir administravimo svarbą kalbama jau senovės Kinijos ir Graikijos rankraščiuose, tačiau juose dar sunku įžvelgti naudotus vadybos principus. Garsūs to meto mokslo vyrai užsimena apie valdymą, kalbėdami apie miestus, valstybes ir imperijas.
Labai sudėtinga administruoti Romos imperiją. Romėnai veiksmingai taikė daugelį pagrindinių vadybos principų, pvz., hierarchijos bei valdžios delegavimo.
Laikotarpiu nuo 1400 m. iki 1450 m. Venecijos pirkliai valdė įvairiausių tipų bendroves, pvz., partnerystės bendroves, trestus, holdingo kompanijas.
Bankų knygose ir kitose apskaitos knygose dvejybinio įrašo forma (Lucia Paccioli) atsirado buhalterijos pradmenys. Be to, Venecijoje jau egzistavo medžiagų standartai ir atsargų kontrolės sistemos.
Nemažai XVI a. rašytojų aptarinėjo idealios valstybės sampratą. Pvz., gana radikalių komentarų apie Britanijos valdymo reformą buvo išsakyta sero Tomo Moro knygoje „Utopija“.
Puikus rašytojas buvo italas Nikolo Makiavelis iš Florencijos. Atlikdamas diplomatinius pavedimus namuose ir užsienyje, jis stebėjo valdžios vyrų ir institucijų veiksmus.
Geriausiai žinomas jo kūrinys „Princas“ išsikristalizavo iš kito veikalo, pavadinto „Diskursai“. Pagrindinės „Princo“ mintys nėra originalios, tačiau Makiavelio požiūris buvo nepaprastai atviras, todėl kėlė nerimo to meto valdovams. Kai kurios jo idėjos aktualios ir šiandien, pvz., kad būtina remtis daugumos žmonių pritarimu.
[quote align=“right“]Apie organizavimo ir administravimo svarbą kalbama jau senovės Kinijos ir Graikijos rankraščiuose, tačiau juose dar sunku įžvelgti naudotus vadybos principus. Garsūs to meto mokslo vyrai užsimena apie valdymą, kalbėdami apie miestus, valstybes ir imperijas. Labai sudėtinga administruoti Romos imperiją. Romėnai veiksmingai taikė daugelį pagrindinių vadybos principų, pvz., hierarchijos bei valdžios delegavimo.[/quote]Rašydamas „Princą“ autorius turėjo tikslą padėti jaunam kunigaikščiui įgyti valdymo įgūdžių. Jo patarimu, vadovas turėtų įkvėpti žmones didesniems siekiams, skirti apdovanojimus ir paskatas, išnaudoti visas galimybes.
Makiavelis pabrėžė, kad svarbiausias bet kurios organizacijos uždavinys – išgyventi, todėl kad ir kokių priemonių tektų imtis šiam galutiniam tikslui pasiekti, jų turi būti imtasi. Tikslas pateisina priemones.
Mokslinio valdymo raida
Po 1900-ųjų tapo aišku, kad įprasti vadybos principai neatitinka besikeičiančios ekonominės, socialinės ir technologinės aplinkos reikalavimų.
Keletas mokslininkų pionierių tyrė neveiksmingumo priežastis ir eksperimentuodami mėgino suprasti veiksmingesnius kontrolės metodus ir būdus. Iš šių pamatinių eksperimentų išaugo vadybos minties sistema, kuri tapo žinoma mokslinio valdymo pavadinimu.
Šiuo metodu nagrinėjama kiekviena darbo problema ir naudojantis moksliniais tyrimų metodais mėginamas nustatyti „geriausias būdas“ išspręsti problemas. Toks požiūris buvo tam tikras mąstymas apie vadybą.