„Bandyk, klysk, atsinaujink“, – Tomas Pytersas
Žurnalas „Business Week“ pavadino šį žmogų „geriausiu verslo draugu ir didžiausiu košmaru“, o daugybė vadybos teoretikų ir praktikų, tarp jų ir legendinis Pyteris Drakeris lenkia jam galvą.
Kalbu apie vieną žinomiausią verslo ir vadybos mokytoją Tomą Pytersą. 1982 m. kartu su kolega Bobu Votermanu jis atliko labiausiai klestinčių JAV kompanijų tyrimą ir nustatė aštuonis pagrindinius principus, kuriuos intuityviai taiko šios bendrovės.
[post_blocks]Šiame straipsnyje apžvelgsime tris iš aštuonių mūsų redakcijai labiausiai įsimintinų principų. Jie drąsiai gali būti pavadinti trimis elementais, be kurių neapsieina nei viena strategija.
Orientacija į veiksmą
Daugelis bendrovių yra įsipainiojusios į daugybės ataskaitų, pinkles. Visa veikla yra apsunkinta įvairiausių dokumentacijų, instrukcijų bei formalumų.
Šios kompanijos kasmet parašo tonas popierių ir užregistruoja tūkstančių patentų, tačiau labai retai iš to gimsta naujų produktų. Daugybė blokuojančių komitetų ir specialiosios paskirties darbo grupių išstumia kūrybiškumą ir blokuoja veiksmus.
Problema, į kurią norime atkreipti dėmesį yra pernelyg daug protu grįsta ir racionali reakcija į sudėtingumą. Iš tikrųjų, kai pasaulis toks sudėtingas ir perpildytas, tokia sudėtinga situacija atrodo tinkama, tačiau šis procesas yra perdėtas. Sudėtingumas sukelia letargą ir inertiškumą.
Pavyzdinėse kompanijose yra apstu išskirtinių individualių technikų, atremiančių įprastinę prisitaikėliškumo ir inertiškumo tendenciją. Jų mechanizmas yra sudarytas iš plataus priemonių arsenalo, organizacinio judrumo ir eksperimentavimų.
Vis daugiau ekspertų kalba apie adhokratijos, kaip korporacinio gyvenimo būdo, poreikį. Adhokratija – tai organizacijos kultūros grupė, kuri atspindi labai dinaminę, kūrybingą organizaciją, vertinančią antrepreneriškas darbuotojų savybes, antai novatoriškumas, drąsa rizikuoti, atsidavimas eksperimentams, individualios iniciatyvos, laisvumas.
[quote align=“right“]Vis daugiau ekspertų kalba apie adhokratijos, kaip korporacinio gyvenimo būdo, poreikį. Adhokratija – tai organizacijos kultūros grupė, kuri atspindi labai dinaminę, kūrybingą organizaciją, vertinančią antrepreneriškas darbuotojų savybes, antai novatoriškumas, drąsa rizikuoti, atsidavimas eksperimentams, individualios iniciatyvos, laisvumas.[/quote]Sparčių pokyčių laikais biurokratijos neužtenka. Sakydami „biurokratija“, jie turėjo omenyje formalią organizacijos struktūrą, sukurtą tvarkytis su rutininiais, kasdieniais verslo dalykais – pardavimu, gamyba ir taip toliau.
Taigi, nors organizacinio judrumo koncepcija nėra nauja, pavyzdinės kompanijos, atrodo, žino, kaip tai tinkamai panaudoti. Gausūs neformalios komunikacijos būdai, nedidelės darbo grupelės – „gentys“, chaotiškos, netgi anarchiškos sistemos yra didelę naudą bendrovei duodantys reiškiniai.
Pagrindinis principas, svarbus orientavimuisi į veiksmą vadinamas išskaidymu dalimis. Tai paprasčiausiai reiškia tam tikrų dalykų išskirstymą, kad būtų palengvinamos sąlygos organizaciniam judrumui ir paskatinamas veiksmas.
Maža grupė yra matomiausia skaidymo į dalis priemonė. Mažos grupės paprasčiausiai yra pagrindiniai organizaciniai pavyzdinių kompanijų jungiamieji komponentai. Paprastai bendrovės kuria departamentus, padalinius ar strategines darbo grupes. Tačiau efektyviam darbui be galo svarbi maža grupė, susidedanti iš 5-7 žmonių.
Pavyzdinėms kompanijoms yra būdinga eksperimentavimo dvasia. „Darykite tai, taisykite tai, bandykite tai“, – skelbia viena mėgstamiausių Tomo Pyterso aksiomų. Progresuoti reiškia bandyti, klysti, po to vėl bandyti. Progresuojame tiek, kiek nesiliaujame bandyti.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nėra svarbesnės pavyzdinių kompanijų savybės nei dėmesingumas veiksmui. Tai skamba bene trivialiai: eksperimentai, nedidelės grupelės, laikinos struktūros. Šios bendrovės nekuria ilgalaikių komitetų, kurios užsidaro ilgiems metams. Jos neužsiima ataskaitų rašymu. Taip pat nediegia formaliųjų matricjų.
