Esu įsitikinęs, jog jums taip yra nutikę: esate komandos pasitarime ir bandote apginti savo nuomonę svarbiu klausimu, bet jaučiate prarandantys pagrindą po kojomis. Jūsų balso tonas sustiprėja. Peršaukiate kolegas ir koreguojate jų požiūrį savo naudai. Jie nesutinka, tad dar atkakliau įrodinėjate savo teisumą.
Kalbant neurochirurgijos terminologija, jūsų smegenys buvo „nulaužtos“ (angl. hijacked). Aukšto streso ir baimės situacijose, hormonai bei neurotransmiteris kortizolis užlieja jūsų smegenis. Organizmas priima sprendimus, kaip apsaugoti save, šiuo atveju nuo gėdos ir įtakos praradimo. Galimos keturios reakcijos:
- Kovoti (angl. fight), t.y. toliau įrodinėti savo argumentų teisumą;
- Atsitraukti (angl. flight), t.y. prisitaikyti prie žmonių grupės nuomonės;
- Sustingti (angl. freeze), t.y. pasitraukti iš diskusijos visiškai;
- Pritarti (angl. appease), t.y. sutikti su kolegos argumentu.
Visos šios reakcijos yra žalingos, nes trukdo tiesiai ir produktyviai dalintis informacija bei nuomone. Kaip konsultantas, kuris jau keletą dešimtmečių dirba su aukščiausių vadovų komunikacijos įgūdžiais, galiu jums patvirtnti, jog kovojimo reakcija yra pati žalingiausia. Deja, ji ir pati dažniausia.
Dažniausia dėl kito neurochirurgijos proceso. Kai mes diskutuojame ir „laimime“, mūsų smegenys prisilipdo skirtingais hormonais – adrenalinu ir dopaminu – kurie leidžia jaustis gerai, dominuojančiais, nenugalimais. Tai jausmas, kurį norime patirti kiek įmanoma daugiau kartų. Tad ir per sekančią diskusiją mes kovojome. Įprantame būti „teisiais“.
[quote]Jie puikiai kovoja už savo požiūrį, tačiau visiškai nenutuokia apie šalutinį efektą – sumažėjusią kitų komandos narių moralę. Jeigu vienas žmogus ima dominuoti, kitas užima paklusimo poziciją, patiria vieną iš keturių reakcijų ir nustoja bendradarbiauti.[/quote]Teko konsultuoti daug puikių lyderių, kenčiančių nuo šios priklausomybės. Jie puikiai kovoja už savo požiūrį (kuris dažniausiai yra teisingas), tačiau visiškai nenutuokia apie šalutinį efektą – sumažėjusią kitų komandos narių moralę. Jeigu vienas žmogus ima dominuoti, kitas užima paklusimo poziciją, patiria vieną iš keturių reakcijų ir nustoja bendradarbiauti.
Laimei, yra dar vienas hormonas, kuris padeda jaustis taip pat gerai kaip ir adrenalinas – oksitocinas. Jis aktyvuojasi atsiradus geriems tarpusavio santykiams, o taip pat padidėja mūsų gebėjimas pasitikėti kitais ir dalintis informacija. Jūsų, kaip lyderio, tikslas yra „įšvirkšti“ oksitocino sau ir savo kolegoms, tuo pat metu vengiant kortizolio ir adrenalino.
Kaip atsikratyti įpročio būti „teisiam“?
1. Nustatykite įsitraukimo taisykles. Jeigu ruošiatės „kietam“ susitikimui, bendrais bruožais nusakykite, kiek ketinate įsitraukti į diskusiją. Paprašykite kolegų patarimų, kaip susitikimą paversti produktyvesniu. Tarkim, sutikite skirti papildomo laiko detalesniam idėjų paaiškinimui, arba nutarkite klausytis be išankstinio vertinimo.
2. Klausykite su empatija. Pokalbiuose, kuriuose esate tik jūs ir dar vienas pašnekovas (angl. one-on-one),sąmoningai stenkitės mažiau kalbėti ir daugiau klausyti. Kuo aiškiau suvoksite kito žmogaus perspektyvą, tuo didesnę empatiją jam imsite jausti. O kai taip nutiks, tuomet jie nepamirš pagalvoti ir apie jūsų poreikius bei prioritetus.
3. Numatykite kalbėtojus. Jeigu vesite susitikimą, kuriame dominuos vieno žmogaus nuomonė, tuomet sudarykite galimybę pasisakyti ir kitiems. Identifikuokite žmogų, turintį svarbios informacijos, įdomų požiūrį bei idėjų ir leiskite jam kalbėti. Sudarykite nedidelį sąrašą žmonių, kurių nuomonės tam tikrais aspektais teirausitės. Užduokite atvirus klausimus.
Glaudūs ryšiai su kitais yra daug naudingiau už konfliktus. Pastebėjau, kad net geriausi „kovotojai“ – protingiausi žmonės kambaryje (verbaliai) – gali ištrūkti nuo priklausomybės būti „teisiam“, jei jų elgesys skatinamas oksitocino.