Verslininkų sėkmės istorijos

Kaip Romanas Abramovičius turtus kaupė

Vieno didžiausio Rusijos oligarcho istorija

Londono „Chelsea“ sirgaliams jis yra ponas Dosnusis, o Rusijoje įsikūrusiems teisininkams jis primena sukčių, vengiantį mokėti mokesčius.

Artimi jo draugai apibūdina jį kaip drovią, bet charizmatišką asmenybę, kai tuo tarpu Vakarų bankininkai niekina jį kaip pilką prisitaikėlį.

Kodėl taip skiriasi nuomonės apie vieną turtingiausių žmonių Rusijoje ir visoje planetoje, Romaną Abramovičių?

[post_blocks]

Mūsų portalas nusprendė supažindinti skaitytojus su tremtinio iš Tauragės sūnumi, atskleisti Romano jaunystę, kokie žmonės darė jam didžiausią įtaką ir, žinoma, išsiaiškinti kaip šis, ne itin dideliais gebėjimais pasižymintis vyras susikrovė tokius didžiulius turtus.

Anksti liko našlaitis

Irina Abramovič atvyko paviešėti pas savo motiną į Saratovą, įsikūrusį ant Volgos kranto. Čia buvo jos gimtinė, tad įkalbėjo savo vyrą kūdikį išnešioti būtent čia – juk laukė pirmasis gimdymas. 1966 m. spalio 24 d. Irina pagimdė sūnų Romaną Arkadjevičių Abramovičių.

Kai Irina pastojo antrą kartą, nepraėjus dar nė metams po pirmojo gimdymo, ji nutarė daryti nelegalų abortą – laikai tuomet buvo labai sunkūs ir išlaikyti du vaikus Abromovičiams būtų buvę nelengva. Nelaimei, aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus vienai dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, Irina mirė. Ji buvo tik 28-erių metų.

Žmonos mirtis Arkadijui buvo baisus sukrėtimas, tačiau atsitiesus jis visa galva pasinėrė į darbą. Taip smarkiai, kad mažasis Romka išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Tuo metu Arkadijus buvo statybų įmonės vienas vadovų, bet kabinetinis gyvenimas slėgė šį energiną žmogų.

Niekas nenustebo, kai vieną 1969 m. gegužės dieną šis vyras pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui, nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų, pustrečių metų Romanas Abramovičius liko našlaitis.

Dėdės įtaka jaunystėje

Jaunasis Roma apsigyveno pas giminaičius Uchtos mieste ir po kelių metų ėmė lankyti 2-ąją mokyklą. Vienas Abramovičiaus mokyklos draugų apibūdiną Romaną kaip „smalsų, nuolat visko klausinėjantį vaiką“. Kitas teigia, jog „energija iš jo trykšte trykšdavo“.

[quote align=“right“]Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės, tiekimo skyriaus vadovas. Anot vieno Uchtos universiteto dekano: „geresnės ekonomikos mokyklos už Tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.[/quote]

Tačiau kaip Romanas išmoko verslumo? Uchta yra tipiškas niūrus Šiaurės Rusijos miestas. Vienodi pastatai, beržai, sniego danga – viskas kaip ir daugybėje kitų gyvenviečių. Bet vienas bruožas skiria Uchtą nuo kitų gyvenviečių – ji kilo iš Gulago.

Šis miestas buvo pastatytas ir apgyvendintas politinių kalinių, ištremtų vieno ar kito stalinistinio „valymo“ laikais. Taip susiformavo mišrus kosmopolitiškas disidentų konglomeratas, kur galėjai sutikti pačių įvairiausių žmonių – nuo baleto šokėjų iki fizikų.

Dauguma disidentų buvo žydai, kaip ir pats Abramovičius. Čia visi buvo „lygūs“, skirtingai nei kituose miestuose.

Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės, tiekimo skyriaus vadovas. Anot vieno Uchtos universiteto dekano: „geresnės ekonomikos mokyklos už Tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.

Pirkti už vieną kainą, o parduoti už kitą buvo laikoma smerktinu dalyku, bet kaip tik tai jie ir darė. Tiekimo skyriaus vadovo darbo esmė buvo pirkti prekes pigiau, o parduoti brangiau. Reikėjo mokėti tai daryti, reikėjo turėsi drąsos. Ne kiekvienas turi tokių gebėjimų, o štai Romano dėdė – turėjo.

Apie autorių

Lina Milkevičiūtė