Filipas Fišeris
Antrasis pagal svarbą Voreno mokytojas FIlipas Fišeris savo karjerą pradėjo investicijų konsultacijos įmonėje. Baigęs Stenfordo universiteto verslo vadybos magistrantūrą, jis ėmė dirbti analitiku “England London and Paris” banko padalinyje, San Franciske.
Greičiau nei per dvejus metus Fišeris tapo banko statistikos skyriaus viršininku. Kaip tik iš šio posto jis stebėjo 1929-ųjų fondų rinkos žlugimą. Po nevaisingos karjeros brokerių firmoje, Fišeris nusprendė įkurti savo konsultacijų firmą.
[post_blocks]Ir štai, 1931 metų kovo 1 dieną paslaugas klientams pradėjo siūlyti “Fisher & Company”. Tokia veikla užsiimančios firmos kūrimas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje galėjo atrodyti kaip neprotinga rizika, bet Fišeris manė turįs du privalumus.
Pirma, kiekvienas investuotojas, kuriam po rinkos žlugimo dar buvo likę pinigų, ko gero, buvo labai nepatenkintas savo brokeriu. Antra, Didžiosios depresijos metu verslininkai turėjo daug laiko pasėdėti ir pasikalbėti su Fišeriu.
Fišeris buvo įsitikinęs, kad žmonės gali gauti didesnį pelną, jei investuos į geresnes bendroves, kurios garsėja sumania vadyba. Kad išskirtų tokias bendroves, Fišeris sukūrė balų sistemą, leidžiančią įvertinti verslo organizaciją pagal jos verslo ir vadybos bruožus.
Aukštesnio už vidutinį pajėgumo kompanijų bruožas, kuris Fišeriui darė didžiausią įspūdį – tai gebėjimas didinti pardavimo apimtį, kuri viršytų pramoninį indeksą.
Šį didėjimą lemia gerai organizuotas pardavimo procesas. Kad ir kokius puikius gaminius ar paslaugas kurtų kompanija, jeigu jais nebus “kvalifikuotai prekiaujama”, analizės bei tobulinimo pastangos niekuomet nevirs pajamomis.
Puikių kompanijų nustatymo kriterijus – aukšta vadybos kokybė. Fišeris tvirtino, kad geri vadovai būtinai kuria naujus gaminius ir paslaugas, o tai, savo ruožtu, skatina ilgalaikį pardavimo apimties augimą. Vadovai turi įtvirtinti veiklos kryptis, dešimčiai ar dvidešimčiai metų garantuojančias pastovų pelną.
[quote align=“right“ author=“Džonas Baras Viljamsas“]Karvė verta tiek, kiek duos pieno; višta – kiaušinių; o akcija, po galais – dividendų.[/quote]Džonas Baras Viljamsas
1923 metais baigęs Harvardo universitetą, Viljamsas tęsė mokslus Harvardo komercijos fakultete, kur susipažino su ekonominiu prognozavimu ir vertybinių popierių analize. Paskui jis dirbo vertybinių popierių analitiku dviejose garsiose Volstryto firmose.
Ten prabėgo svaiginamos trečiojo dešimtmečio sėkmės dienos, buvo patirtas 1929-ųjų žlugimas ir jo padariniai. Toji patrtis įtikino Viljamsą, kad norint būti geru investuotoju reikia būti ir geru ekonomistu.
Viljamsas baigė rašyti disertaciją 1937-iais metais. Dar jos nė neapgynęs savo veikalą pasiūlė “Macmillan” leidyklai. Pasiūlymas buvo atmestas. Leidėjas nusprendė, kad knygoje “per daug matematikos”. Pagaliau, 1938-aisiais, ją išleido universiteto leidykla, bet tik po to, kai Viljamsas sutiko apmokėti dalį leidybos išlaidų. Po dvejų metų jis apsigynė disertaciją, kai laimėjo karštą diskusiją su oponentais dėl Didžiosios depresijos priežasčių.
Jo “Investicinės vertės teorija” yra tikras klasikinis veikalas. Šešiasdešimt metų juo savo darbus grindė daugelis žymių ekonomistų, antai Eženas Fama, Haris Markovičius ir Frankas Modiljanis. Vorenas Bafetas jį vadina viena svarbiausių knygų, kada nors parašytų apie investavimą.
Viljamso teoriją, kaip ir daugelį kitų svarbių idėjų, galima reziumuoti vienu sakiniu: norėdami sužinoti, ko verti šiandien vienokie ar kitokie vertybiniai popieriai, apskaičiuokite, kiek pinigų jie pelnys per savo galiojimo laikotarpį ir tą sumą diskontuokite į dabartinę vertę. Tai pagrindinė metodika, kurią taikė Vorenas Bafetas vertindamas akcijas ir kompanijas.
Bafetas Viljamso teoriją glaustai apibendrino tokiais žodžiais: “Įmonės vertė nustatoma apskaičiavus pinigų srautą, kurio tikimasi per visą įmonės gyvavimo laikotarpį…” O pats Viljamsas tai nusakė šitaip: “Karvė verta tiek, kiek duos pieno; višta – kiaušinių; o akcija, po galais – dividendų”.
