Verslininkų sėkmės istorijos

Christiano Dioro biografija (II dalis)

Antroje dalyje pasakojame apie "Dior" mados namų įkūrimą bei "New Look" kolekciją, sukėlusią perversmą aukštosios mados pasaulyje.

Pirmo straipsnių ciklo garsiam aukštosios mados dizaineriui, Christianui Diorui atminti, dalyje rašėme apie ankstyvuosius menininko metus bei tai, kaip jis atrado savo pašaukimą – kurti drabužius. Šioje dalyje pasakojame apie „Dior“ mados namų įkūrimą bei „New Look“ kolekciją, sukėlusią perversmą aukštosios mados pasaulyje. Straipsnių ciklas yra paremtas leidyklos “Šarkos knygos” 2013-iais metais išleista knyga “Christianas Dioras: biografija”, kurią parašė Marie-France Pochna.

Antrojo pasaulinio karo metais

Tą pirmąjį 1939-ųjų rugsėjo sekmadienį danguje švietė saulė. Dioro bičiuliai Bonjeanai pakvietė jį drauge praleisti savaitgalį pajūrio kurorte Vilervilyje. Paplūdimyje po pasiplaukiojimo viskas staiga sustingo, suskambus bažnyčios varpams, kurie pranešė apie karo protrūkį. Ramūs sekmadieniai užmiestyje buvo pamiršti, o žmonės nuskubėjo namo prie savo radijo imtuvų. Gyvenimas iš jų netrukus bus atimtas, tik kuriam laikui?

Dioras buvo išsiųstas į antrąjį rezervinį pulką neoperatyvinėje zonoje. Savo karinę tarnybą jis atliko apsivilkęs kombinezoną ir medines valstietiškas klumpes, dirbdamas žemę mažame miestelyje Beri regione. Keturiasdešimt milijonų Prancūzijos gyventojų kunkuliavo bejėgišku įsiūčiu dėl absurdiško karo, kurį nujautė visi. Tuomet prasidėjo karas, o Prancūzija buvo padalinta pusiau – viena jos dalis okupuota Hitlerio karinių pajėgų.

Gyventi valstiečio gyvenimą su šeima Kaljano kaimelyje Christianui teko neilgai. Mados pasaulis nepamiršo Dioro. Iliustratorius Rene Gruau užsiminė apie Diorą “Le Figaro” redaktorei, kuri ieškojo eskizus jai galinčio piešti žmogaus. Paryžius ėmė po truputį atsigauti, o mados namai vėl atvėrė savo duris. 1941-ųjų birželį Dioras gavo laišką iš Roberto Pigueto, kuriame teirautasi ar Dioras nenorėtų susigrąžinti savo senojo posto.

Karas, be abejonės, turėjo nepaprastai reikšmingos įtakos madai. Priversta prisitaikyti prie laikotarpio, mada nusileido ant žemės, tapo vulgaresnė, tačiau kuklesnė. Tik skrybėlės skleidė jaudinančią žinią. Jos simbolizavo nemirštančią vaizduotės galią, padedančios pakilti virš skurdo, išlaikyti aukštai iškeltą galvą ir pabėgti nuo supančio pasaulio…

„Paryžiaus aukštoji mada priklauso Paryžiui!“

Pagaliau vėl įžengęs į mados pasaulį, Dioras pajuto po juo konkuliuojančią karo sukeltą ekonominę ir politinę sumaištį. Kai kurie žymūs mados kūrėjai persikėlė gyventi į užsienį: Chanel – į Šveicariją, Schiaparelli – į Jungtines Valstijas, Molyneux ir Worthas – į Londoną. Kiti, pavyzdžiui, Mainbocheris ir Madeleine‘as Vionnet, nutraukė savo veiklą. Tačiau Paryžiaus mados pramonė nė neketino pasiduoti ir nuskęsti.

Berlynas, savo ruožtu, pavydėjo prancūzų mados įvaizdžio ir įtakos kitapus Atlanto bei niršo dėl „laisvo mąstymo būdo“. Vokiečiai užsibrėžė Prancūzijos mados pramonę perkelti į Berlyną ir Vieną, kurie turėjo tapti naujosiomis Europos kultūros sostinėmis. Siuvėjos buvo kviečiamos atskleisti savo įgūdžius, o modeliuotojams žadamos pasakiškos darbo sąlygos.

Vienas žmogus nedvejodamas atvirai reiškė savo nuoširdų nepritarimą šiam absurdiškam totalitariniam planui. Aukštosios mados sindikato prezidento pareigas nuo 1937-ųjų ėjęs Lucienas Lelongas sakė: „Galite versti mus daryti, ką tik norite, tačiau Paryžiaus aukštoji mada niekur nesikraustys nei visa iškart, nei mažomis dalelėmis. Arba ji liks Paryžiuje, arba apskritai nustos egzistuoti“. Ir Paryžiaus aukštoji mada išliko!

Susidariusios aplinkybės leido Diorui iš naujo suprasti savo profesijos subtilybes. Nors į mados pasaulį jis įžengė kone dėl laimingo atsitiktinumo, jis suvokė tęsiantis stiliaus ir elegancijos tradiciją, pradėtą garsių asmenų, kuriais jis taip žavėjosi. Savo memuaruose jis rašė: „Mes neišrandame nieko naujo, o visada pradedame nuo idėjos, kuri jau buvo panaudota“.

Dioras buvo tvirtai įsitikinęs, kad aukštoji mada visuomet privalo išlaikyti savo standartus ir kad niekas negali jų sumenkinti taip, kaip lankstymasis žemesnės klasės klientūrai. Tačiau išlaikyti šitokią dvasią ir principingumą sudėtingu laikotarpiu buvo nelengva. Vaizdas buvo jaudinantis – Paryžiaus damos buvo pasiryžusios išlikti elegantiškos, kad ir kas benutiktų, tad niekuomet nepraleisdavo nė vieno kolekcijos pristatymo.

Apie autorių

Marie France Pochna

Prabangos ekspertė ir kelių biografinių knygų apie prabangius prekės ženklus - tame tarpe ir "Dior" - autorė.

1 komentaras

Komentuoti čia