Goldman Sachs banko ataskaitoje teigiama, kad per artimiausią dešimtmetį virtualios tikrovės įrangos rinkos apimtis padidės iki 80 milijardų JAV dolerių. Prognozuojama, kad lyginant su išmaniaisiais įtaisais visuomenė naujoves priims kur kas lėčiau. Spėjama, kad plečiantis vartojimui naujos įrangos kaina mažės, todėl pavieniai vartotojai ir verslas jos naudos vis daugiau.
Teigiama, kad virtualios tikrovės (VT) ir papildytos tikrovės (PT) segmento įranga turi visas galimybes tapti daugiamilijardinės industrijos šaka – taip pat, kaip anksčiau nutiko su kompiuterine įranga.
Viltys pirmiausiai siejamos su virtualių žaidimų industrija. Tikimąsi, jog žaidimų fanai tik ir laukia progos užsidėti virtualios tikrovės šalmą ir į ją pasinerti. Tačiau naujos technologijos veikiausiai nebus vien tik žaidimų paįvairinimo priemone. Apjungus analoginių dvimačių metodų patirtį su mišrios tikrovės technologijomis norima iš esmės keisti komunikavimo, kūrybos ir bendradarbiavimo galimybes.
Įprastų komunikavimo būdų pakeitimas
Atėjus metui, laiškininkus pakeitė telegrafas, telefoniją keičia internetas, klasikines telefonines konferencijas – vaizdo mainai. Prieš atsirandant internetui visuomet buvo ieškoma galimybių tolimąjį ryšį padaryti kuo nors, kas turėtų seno gero būdo: veidu į veidą bruožų. Telegrafas to negalėjo, tačiau bent jau leido tikėtis greito atsakymo. Gal neatsitiktinai 1876 m. telefonijos išradėjas Aleksandras Belas į savo asistentą Tomą Vatsoną telefonu pirmą kartą kreipėsi taip: –
„ misteri Vatsonai, užeikite, aš noriu su jumis pasikalbėti“.
Didžiuma šiandieninės internetinės komunikacijos apsieina be vizualaus, balsinio ir kūnų sąlyčio, būdingo bendravimui tete- a- tete. Žinoma, internetas turi kitų emocinio ryšio galimybių – kalbame apie nuotraukas, vaizdo siužetus, memus ir pan.
Kam skambinti draugams, norint papasakoti koncerte patirtus įspūdžius, jei socialiniai tinklai tą žinią akimirksniu paskleis visiems?
Interneto reikšmė milžiniška. Tačiau problema tame, jog du trečdaliai planetos žmonių neturi galimybės juo naudotis. Kaip pasikeistų pasaulis, jei Tinkle skambėtų ir jų balsai bei mintys.
Virtualios, papildytos ar mišrios tikrovių galimybės leistų sugrąžinti komunikavimo asmeniškumą.
Tai – ne fantastika ir ne prisijungimas prie Matricos. Kalbama apie dviejų žmonių, užsidėjusių VT (virtualios tikrovės) šalmus galimybę pabūti toje tikrovėje drauge: pavartyti nuotraukų albumą, kartu persikelti į abiem atmintiną vietą ar tiesiog pabendrauti.
Prieš dešimt metų mes bendravome teksto pagalba, dabar pasitelkiame vaizdo siužetus ar nuotraukas. VT padedami rytoj galėsime bendrauti tiesiogiai.
Kaip tai pakeis darbo rinką
Mažiausia, ko galime tikėtis – tai komandinio darbo evoliucijos. Mišri realybė įgalins bet kokiose pasaulio vietose esančias komandas kartu spręsti korporacinius uždavinius. Pakaks užsidėti VT šalmą ir prisijungti prie kitų.
Kalbų barjero neliks – PT (papildytos tikrovės) priedėlis vertėjaus realiuoju laiku. Darbo laiko sąvoka taps lankstesnė: dabartinis komandos telkimasis biure visai darbo dienai taps nereikalingu, nekalbant jau apie tai, kad tyrimais įrodyta, jog mažesnis priklausomumas didina darbuotojo produktyvumą. Juk visų komandos narių savybės skirtingos: vieni mėgsta tylą, kitiems geriau dirbti vakare ir pan.
Darbuotojų autonomija svarbi ir dėl psichologinių suvokimo ypatumų. Visi klasikiniai mokymo būdai remiasi besimokančiųjų skirstymu į regimojo, girdimojo ir kinestetinio informacijos suvokimo tipus.
Regimojo tipo atstovams tiktų optinis hibridinės tikrovės stimuliavimas. Girdimojo tipo darbuotojams atsirastų galimybė filtruoti bet kokiame šiuolaikiniame biure tvyrantį triukšmą. Mišri tikrovė kinestetikams leistų išnaudoti jų privalumus – mokytis ir kitas veiklas atlikti judant, fiziškai tarpusavyje kontaktuojant. Jiems labiau tiktų ne vaizdo mokymai, bet taktiliniu suvokimu paremti pažinimo būdai.
Galimybė pasirinkti kada, kur ir kiek dirbti padidintų produktyvumą, nes skatintų užduotis atlikti patogiausiu režimu. Be to, darbuotojas dirbtų ‚sraute“ – pasinėręs į vyksmą.
„Srauto“ terminą sugalvojo vengrų kilmės amerikiečių psichologas Mihaly Csikszentmihalyi – taip pavadindamas „mentalinę būseną, kuomet žmogus visiškai pasinėręs į veiklą, susitelkęs jai ir tokioje būsenoje patiria didžiulį malonumą“. Beje, kažką panašaus patiria virtualių žaidimų fanai – toje tikrovėje jiems neegzistuoja laikas.
Psichologas teigia, kad „įeiti į srautą“ ir „likti zonoje“ galima išlaikant pusiausvyrą tarp užduočių ir žmogaus galimybių. Jei užduotys sunkiai įvykdomos žmogus patirs nerimą. Jei bus pernelyg lengva – apniks nuobodulys.
Šiuolaikiniai darbuotojai nuolat balansuoja tarp nerimo ir nuobodulio. Vienu metu rašome elektroninius laiškus, gilinamės į naują projektą, atsakinėjame paklausti ir nuolat bijome suklysti. Ar galime išlikti ramūs taip elgdamiesi? Vargu: stresas nuolat mus lydi.
Kol laukiame vadovo ar kliento sprendimo atsipalaiduojame. Tuomet užklumpa nuobodulys.
Mišri tikrovė galėtų darbuotojui indukuoti srauto būseną. Ji sukurtų specialią darbo aplinką, kurioje derėtų darbuotojo galimybės, stimulai ir mokymosi stilius. Dar svarbiau, kad papildyta tikrovė gali pristabdyti svyravimą tarp nerimo ir nuobodulio.
Virtualioje tikrovėje galima pašalinti trikdžius, vadovas ar klientas visada gali prisijungti prie vykdytojo.
VT galėtų padėti išspręsti amžiną – resursų stygiaus problemą. Ar nepatrauklu: neliktų ilgų verslo kelionių, naktinių reisų ir dalykinių susitikimų kitoje Žemės rutulio pusėje. Be viso to nebereikėtų daugybės pastatų. Virtualios darbo vietos daugumą biurų ir kitokių pastatų paverstų muziejaus eksponatais. Yra ir daugybė malonių smulkmenų: pav. visuomet turėtumėte savo asmeninį biurą – kur bebūtumėte. Arba: minčių, idėjų, sprendimų sklaida – negaišite laiko rašymui, siuntimui ir pan. Bet kas ateis į jūsų asmeninį biurą iškart, kai tik užsidės VT šalmą.
Komunikavimo ateitis priklausys nuo virtualios, papildytos ir mišrios tikrovių. Jei manote, kad tai tik virtualių žaidimų sritis – rizikuojate pražiopsoti didžiausius iš kada nors buvusių darbo vietų ir pačios darbo esmės pokyčių.
