Po dvidešimt penkerių metų praleistų toje pačioje parapijoje, tėvas Jablonskis sakė atsisveikinimo kalbą jo garbei surengtoje vakarienėje. Sueigoje dalyvavo daug garbių svečių: politikų, verslininkų, kultūros atstovų. Miesto meras turėjo pasakyti trumpą kalbą apie gerb. Jablonskį, tačiau šiek tiek vėlavo.
Vietoj to, kunigas ėmėsi iniciatyvos bei paėmė mikrofoną, jog išnaudotų turimą laiką. Šis pradėjo pasakoti istoriją:
„Prisimenu pirmąjį išpažintį, kurios klausiausi čia prieš dvidešimt penkerius metus. Ji ir liko pačia baisiausia, kokia tik esu girdėjęs. Vienas vyrukas prisipažino, jog pavogė televizorių iš kaimyno ir melavo policijai per apklausą, taip sėkmingai apkaltindamas vietinį nenaudėlį. Jis prasitarė, kad pavogė pinigų iš savo tėvų ir pirmojo darbdavio. Taip pat teigė turėjęs meilės nuotykių su keliomis savo žmonos draugėmis, vartojęs narkotikus ir jais vaišinęs savo seserį. Neįsivaizduojate, ką tuomet galvojau.. Laimei, netrukus supratau, jog šis jaunuolis buvo gąsdinanti išimtis, kuris vėliau susikūrė gana puikų gyvenimą.“
Tuo metu į iškilmes atvyko politikas ir ėmė atsiprašinėti, jog vėluoja. Galiausiai, užlipo ant scenos, paėmė į rankas mikrofoną ir iš kišenės išsitraukė kalbą:
[ipencil]„Visuomet prisiminsiu tėvą Jablonskį, kai šis atvyko į mūsų parapiją. Tiesą pasakius, manau, jog esu pirmasis žmogus, kuris atliko pas jį išpažintį..“
