Prieš keletą dešimtmečių, kai žavėtasi hipiais, geležinkelio stotyse ir oro uostuose tarp keleivių galėdavai pamatyti šmėžuojant oranžinius krišnaitų apdarus. Kiekvienam praeiviui krišnaitai įteikdavo po nedidukę gėlę. Šie jaunuoliai neaušindavo burnų – pasisveikindavo, nusišypsodavo, ir tiek. Nenorėdami pasirodyti nemandagūs, gėles imdavo net ir verslininkai. O tie, kurie vis dėlto norėdavo atsisakyti, būdavo mandagiai palydimi žodžiais: „Imkite, dovanojame.“
Įsukę į nuošalesnę gatvę, žmonės mesdavo gėles į šiukšlių dėžę. Ir pamatydavo, kad ir kiti taip atsikratė savo gėlių. Bet tai dar ne viskas. Kol žmonėms sąžinę vis dar grauždavo, juos užkalbindavo išmaldos prašantys krišnaitai ir dažnai tą išmaldą gaudavo. Krišnaitai nemenkai pasipelnydavo. Tad nieko kita neliko – tik uždrausti jiems elgetauti oro uostų teritorijoje. Šią nuostatą – norą atsilyginti – tyrė mokslininkas Robertas Cialdini. Jis nustatė, kad žmogų slegia skolos suvokimas.
Daugelis nevyriausybinių organizacijų surenka lėšų panašiai kaip krišnaitai – iš pradžių dovanoja, paskui reikalauja. Aną savaitę iš vienos gamtosaugos organizacijos gavau laišką, kimšte prikimštą atvirukų su idiliškais kraštovaizdžiais. Šie atvirukai – tai dovana man, taip buvo parašyta laiške. Kad ir kaip būtų – ketinčiau šiai organizacijau aukoti ar ne, – šie atvirukai vis tiek skirti man.
Be abejo, tik labai ryžtingas arba visiškai abejingas žmogus galėtų šį gerą sumesti į šiukšlių dėžę. Toks švelnus spaudimas (tai būtų galima vadinti ir korupcija) paplitęs ir ekonomikoje. Sraigtų tiekėjas galimam pirkėjui pasiūlo bilietą į čempionų lygos varžybas. Po mėnesio jis jau kuo ramiai tiekia šiam sraigtus. Baimė likto skolingam yra tokia didelė, kad pirkėjas neapsikentęs nusileidžia.
Noras atsilyginti – tai nuostata, gyvuojanti nuo neatmenamų laikų. Aš padedu tau, tu padedi man – štai taip. Noras atsilyginti būdingas visiems, kurie ne visada turi sočiai maisto ir yra priversti nuolat jo ieškotis.
Tarkim, jūs esate medžiotojas ir šaknelių rinkėjas. Ir štai jums nusišypso laimė – sumedžiojate stirną. Per vieną dieną niekaip neįstengsite suvalgyti. Šaldutyvų dar nėra. Taigi, pasidalijate stirna su gentainiais. Dalydamasis grobį su kitais dabar, jūs viliatės jų pagalbos tada, kai jums pačiam ateis juodos dienos. Jūsų šaldytuvas yra kitų žmonių skilviai. Tai patikimas būdas išgyventi.
Neseniai viena moteris išsitarė, kodėl nesileidžia bare vaišinama gėrimais – „nes nenoriu įsipareigoti gulti su vaišintoju į lovą“. Labai išmintinga. Taigi, dabar jau susivokiate, kodėl taip elgiatės, – prekybos centre jums siūlo paragauti vyno, sūrio, kumpio ar alyvuogių, o jūs tik papurtote galvą ir nueinate.
[ipencil]
