Efektyvus atsargų ir tiekimo valdymas yra būtinas norint konkuruoti XXI amžiuje. Jeigu pardavimų ciklas organizuojamas netinkamai, tikėtina, jog daugybė prekių, žaliavų, gatavos ir nebaigtos gamybos bus „nurašyta“ visiems laikams, o bendrovė neišnaudos pilno savo potencialo.
Būtent todėl, jog ši problema yra tokia aktuali, mūsų žemiau pateikta informacija privalo turėti praktinį pritaikomumą, tad remiamės sertifikuoto TOC eksperto Giedriaus Balnio medžiaga. Antroje dalyje pateiksime įpročius („šventąsias karves“), kurie neleidžia efektyviai valdyti atsargų bei tiekimo.
Įgijęs inžinieriaus specialybę Kauno technologijos universitete radiotechnikos fakultete, vėliau KTU įgijo vadybos mokslų magistro laipsnį. Savo karjerą pradėjo dirbdamas vadybininku, vėliau tapo komercijos direktoriumi. Ilgainiui susidomėjo apribojimų teorija ir jos pritaikymu įmonių valdyme bei vystyme. 2006 metais tapo sertifikuotu TOC ekspertu ir sėkmingai įgyvendino projektus, susijusius su tiekimo grandinės valdymu Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje bei Kazakstane. 2008 metais įsteigė įmonę „Verslumo tiltas“, kuri be konsultacinių paslaugų, taip pat pardavinėja atsargų valdymo sistemos „StockM“ produktą (www.stockm.eu).[/quote]
Taigi, sandėliai perpildyti, o pardavimų trūksta. Tai yra mūsų pačių įpročių (arba „šventų karvių“) pasekmė. Kitaip tariant, tai yra įsitikinimai versle, kurių mes laikomės, nors galbūt jaučiame, kad jos nėra visiškai teisingos. Pateiksiu šias „šventąsias karves“ iš įvairių sričių.
Pertekliaus „šventos karvės“
Iš 100 įmonių tikriausiai 95 jų turi problemų su atsargų pertekliais. Lietuvoje šis žodis dar kartais vadinamas „dumblu“, „likvidais“ ir panašiai. Štai kokios yra pertekliaus „šventosios karvės“:
Pirksiu daugiau, gausių nuolaidą ir daugiau uždirbsiu. Atrodo, jog logika paprasta ir teisinga. Tačiau ar suskaičiavote, kiek tokių prekių su nuolaida šiandien jau guli jūsų sandėlyje? Tai yra pati dažniausia „šventa karvė“, ant kurios pakimba daugelis įmonių.
Kuo pilniau užpildytas transportas, tuo žemesnė savikaina, tuo daugiau uždirbsim. Šis įsitikinimas yra lygiai toks pat kaip ir „pirksiu daugiau, gausiu nuolaidą“, tad, vėlgi, prieš užkraudami pilną transportą pažiūrėkite, kiek tokių prekių jau pas jus guli sandėliuose?
Negalime parduoti pigiau nei pirkome, nes bus nuostolis. Paprastai parduodama prekę žemiau savikainos, įmonės nepaskaičiuoja kiek kainuoja tos prekės sandėliavimas ir saugojimas, kiek kainuoja pinigai investuoti į tą prekę, kaip toji prekė „byra“.
Viena iš kliūčių, kodėl šios prekės greitai neparsiduoda, yra susijusi su darbuotojų motyvacijos sistema. Vadybininko produktyvumo kriterijus yra tai, kaip brangiai jis pardavė tam tikrą prekę. Jeigu vadybininkas pardavė prekę pigiau, jis gauna nuostolį. Taigi, pardavinėti tos prekės jam neapsimoka. Galiausiai, kai prekė jau užsakyta, jos vertė priklauso ne nuo kainos, kurią sumokėjo įmonė, o nuo to, kiek ta prekė yra verta rinkoje.
Nepaaiškinamos „šventos karvės“
Kuo sudėtingesnė formulė, tuo geresnis rezultatas. Dažnai klausiame klientų, kaip jie žino kiek prekių reikia užsakyti. „Oo… čia taip paprastai nepasakysi ir nepapaiškinsi“, – atsako tipinis klientas. Pasiklausus pirkimo formulės, dažniausiai teigiama, jog dėl pernelyg didelės faktorių ir kriterijų gausos, sudaryti formulės neįmanoma. Sprendimas: pirk tiek, kiek pardavei ir remkis sveiku protu (98 atvejais iš 100 tai veikia).
Mes unikalūs, mums kitų patirtis netinka. Čia kalbama apie uždaras įmones, kurios mažai kontaktuoja su kitais. Unikalumas yra 1 iš 100, tačiau ne 1 iš 2. Daugybės įmonių atsargų valdymo problemos ir simptomai yra itin panašūs, todėl sprendimai dažniausiai esti lygiai tokie pat. Nieko unikalaus.
Nekompetencijos „šventos karvės“
Kuo dažnesni užsakymai, tuo mažesnės atsargos, tuo mažesnės sąnaudos ir tuo daugiau uždirbsi. Ši logika yra teisinga ir dažnai suveikia, tačiau viskam yra sveikas protas ir riba. Užsakymo dažninimas turi prasmę tol, kol jis dažnėja per užsakomų prekių vienetą. Tad, kartais transportas yra be reikalo perkraunamas, o atsargų kiekis – nepasikeičia. Reikia stebėti, jog pervežimo kaštai netaptų didesni už prekės saugojimo ir kitus kaštus.
Mes kažką pirkome (arba pasidarėme) ir pas mus yra atsargų valdymo sistema. Įmonės, besidominčios atsargų valdymu, įsidiegia atsargų valdymo sistemą. Atrodo, jog viskas labai gerai, tačiau netrukus paaiškėja, jog galutinį žodį atliekant užsakymą sako ne tiekimo vadybininkas, o pats sistemos algoritmas, t.y. atitinkamai pagal tam tikrus kriterijus ir sudėtingas formules. Vis dėlto, žmogus dar peržiūri „rekomendacijas“ ir jas tvirtina.
Kur čia problema? Juk jeigu sistema sugeneruoja užsakymus, tai žmogus nėra būtinas – užsakymą galima išsiųsti automatiškai. Įmonių vadovai sako, jog automatiškai išsiuntus užsakymus būtų susilaukta neigiamų pasekmių. Tad, kam reikalinga sistema, kuri tik „pataria“ vadybininkui, bet jam nepadeda ir neprisiima atsakomybės? Pasirodo, jog vadybininkai net ir turint tokią sistemą sugaišta tiek pat laiko, kaip ir anksčiau.
[source]Šaltinis: Tiesioginių vaizdo seminarų ir renginių portalo “WebSeminarai.lt” Giedriaus Balnio vaizdo įrašas “Sandėliai perpildyti, o pardavimų trūksta” (originali nuoroda).[/source]