1949 metais, Viskonsino universiteto psichologijos profesorius Haris Harlojus (Harry Harlow) kartu su keletu kolegų tyrė aštuonias beždžiones. Jie norėjo išsiaiškinti, kaip greitai beždžionės geba mokytis. Joms buvo pateiktas paprastas įrenginys, kurį reikia atkabinti ir vėl sudėlioti.
Nors atrodė, kad toks galvosūkis beždžionėms bus sunkiai įveikiamas, atsitiko kai kas keisto. Beždžionėlės staigiai ėmė žaisti su minėtu įrenginiu ir daugeliu atvejų joms pavykdavo pakelti dangtelį. Keista, nes beždžionėlėms nebuvo pasiūlytas jos motyvuojantis atlygis: maistas, įvertinimas plojimais ar pan.
[post_blocks]Mokslininkai žinojo, kad žmones ir kai kuriuos gyvūnus motyvuoja du pagrindiniai veiksniai: biologiniai veiksniai (troškulio numalšinimas, alkis, seksualinis patenkinimas, šilumos poreikis) ir socialiniai veiksniai (bausmės už blogą elgesį ir įvertinimas už gerą). Keista, tačiau kai beždžionėlėms buvo pasiūlomoma viena iš šių motyvacijų, jų rezultatai ne tik nepagerėjo, bet pablogėjo.
Tuomet Harlojus pateikė savo išvadą: „Egzistuoja trečia motyvacija, kurią pavadinčiau pačios užduoties atlikimu. Beždžionėlės sprendė galvosūkį, nes joms buvo įdomus pats galvosūkis, pati užduotis. Džiaugsmas sprendžiant pačią problemą, o ne atpildas ją išsprendus ir buvo didžiausias atlygis beždžionėlei“.
Trumpa motyvacijos istorija
Prieš daugybę tūkstančių metų, sakykime, 50 tūkst. metų, žmonės nedarė nieko, kas trukdė vieninteliam jų tikslui – žmonės bandė išgyventi. Jie ieškojo maisto ir medžiojo žvėris, gynėsi nuo priešų, o kartais juos ir puldavo. Ši motyvacija buvo tokia stipri, kad pirmykščiams žmonėms ji tikrai padėdavo.
[quote align=“right“]Darbuotojams buvo atlyginama už gerą ir baudžiama už blogą darbą, pravaikštą. Žmonės racionaliai prisitaikė prie tokios sistemos. Ir dabar daugelis sistemų veikia pagal šį modelį, ypač kalbant apie silpnos ekonomikos šalis, kurios varomoji jėga – pigi darbo jėga.[/quote]Visuomenei sudėtingėjant ir vienijantis į gentis, tautas ar kitokias grupeles, biologiniai poreikiai nustojo tapę tokie motyvuojantys. Žmonės dabar tapo saugūs ir negyveno nuolatinėje baimėje. Be jokios abejonės, žmonės visuomet privalės tenkinti biologinius poreikius, bet atsiradus socialinei sistemai atsirado socialiniai poreikiai.
Pasirodo, jog mes turime ir antrą didžiulę motyvaciją: poreikio išvengti bausmių už blogą darbą ir gauti įvertinimą, pripažinimą atliekant gerus darbus. Būtent ši motyvacija per paskutinius du šimtmetčius padėjo mums suklestėti ekonomiškai. Daugelis puikių naujovių, kaip elektros lemputė ar garo mašina, atrastos galvojant ne apie maistą, o apie pripažinimą, norą palikti pėdsaką istorijoje.
Darbuotojams buvo atlyginama už gerą ir baudžiama už blogą darbą, pravaikštą. Žmonės racionaliai prisitaikė prie tokios sistemos. Ilga laiką sistema veikė pagal šią pamatinę prielaidą: atlyginti už gerą, bausti už blogą. Ir dabar daugelis sistemų veikia pagal šį modelį, ypač kalbant apie silpnos ekonomikos šalis, kurios varomoji jėga – pigi darbo jėga.
Tačiau stipriose šalyse situacija pasikeitė iš esmės. Darbuotojams nebeužtenka atlygio ir premijų už gerai atliktą darbą. Žmonės nori jaustis laisvi (lankstus grafikas, laisva apranga), dirbti puikioje aplinkoje (humoro jausmą turintis vadovas, ambicingi kolegos). Šie keli norai yra daug labiau motyvuojantys negu mums įprasti.