Denis Krištonas, Charles River Ventures investicijų ekspertas, pasidalino įžvalgomis apie Y kartos (dutūkstantųjų kartos) ir finansinių institucijų tarpusavio sąveikos problemas. Štai jo mintys.
Dutūkstantųjų karta nebenori turėti nuosavo būsto. Jie nenori pirkti „nereikalingo šlamšto“ ir taip žlugdo kompanijas, kurios tą „šlamštą“ gamina. Tokia pati padėtis klostosi ir darbinės veiklos aplinkose: jos turi atitikti vertybinius reikalavimus. Nuolat girdime apie dutūkstantųjų kartą ir finansų sfera čia – ne išimtis.
Aš nepakenčiu – kaip ir bet kuris kitas – visų tų nieko vertų kalbų apie ypatingus kartų poreikius. Tačiau esama tiesos tame, kad tais pačiais metais gimę susiduria su vienodais gyvenimo iššūkiais. Mano kartos paaugliai buvo rugsėjo 11-sios tragedijos, karų Afganistane ir Irake liudininkais, o tik pradėję darbinę veiklą išgyvenome ekonominę krizę. Visa tai iš esmės paveikė mūsų pasaulėžiūrą.
Vargu ar dar kokia kita vartojimo sritis turės daugiau problemų, nei jų turi bankai, siekdami prisivilioti mūsų kartą. Iš visko sprendžiant, jie visiškai nesupranta, kaip su mumis elgtis. Išties, jei pasaulyje esama kokio nors “blogio“, kurį „mes“ norėtume sunaikinti – tai kaip tik bankų sektorius.
Jie apie tai žino. Šiemet banko JPMorgan Chase vadovas Jamie Dimon informavo banko akcininkus apie „Silicio slėnio puolimą“: šimtai startuolių, apjungusių ir protus, ir pinigus, kuria tradicinių bankų paslaugų alternatyvas. Žinoma, bankai nenusiteikę užleisti savo vietos. Tačiau visi supranta, kad Y kartos startuoliai jau nebepaliks bankinio sektoriaus ramybėje.
Y kartos pasitikėjimas
Keletą pastarųjų dešimtmečių žmonėms nepriklausomybė asocijavosi su nuosavu būstu, automobiliu, pensija ir kitomis santaupomis. Suprantama, jog bankai prisitaikė prie šių poreikių, siūlydami daugybę paslaugų, įskaitant didžiulę hipoteką (jos katastrofą neseniai visi matėme), kreditus, konsultavimą ir klientų aptarnavimą vietiniuose bankų padaliniuose.
Šiandienos jaunuolių tikslai visiškai kiti. Tačiau finansų įstaigos kol kas nepasirengusios pasiūlyti jų poreikius atitinkančias paslaugas. Imkime, pavyzdžiui, faktą, kad dabartinė karta yra skolinga už studijų kreditus didžiausią JAV istorijoje sumą. Vadinasi visa tai, ką siūlo bankai, šiai skolininkų kartai nėra aktualu. Stambūs pirkiniai – tokie kaip nuosavas būstas – atidėti neapibrėžtai ateičiai.
Kas išties stebina – bankai beveik nepakeitė studijų kreditavimo sąlygų. Tuo tarpu startuolių SoFi, Earnest ar CommonBond pasiūlymai mirga naujovėmis. Tai kodėl gi taip yra? Įsivaizduokite: koledžo absolventui ir potencialiam naujam klientui banke sakoma: „atidarykite sąskaitą mūsų banke ir mes padėsime jums sutaupyti refinansuodami jūsų paskolą“. Nekalbame apie aptarnavomo formas, ir be jų rinkoje matyti tuštuma, kurios bankai dėl nežinia kokių priežasčių nepastebi. Tuo pat metu didiesiems bankams ne ką geriau sekasi konsultuoti investicijų klausimais. Dauguma jų šiandien siūlo automatizuotas investicines sąskaitas patys, arba naudodamiesi tarpininkų – tokių, kaip Wealthfront ar Betterment paslaugomis. Tokios paslaugos, kaip taisyklė, skirtos dutūkstantųjų kartai, linkusiai savo pinigus patikėti algoritmams ir valdyti subalansuotą ir sąlygiškai saugų (juk, pagaliau, išgyvenome globalią finansų krizę) investicijų portfelį.
Bankams reikia ieškoti naujų sprendimų visiems jų produktų rūšims. Nauji kredito rizikos vertinimo modeliai – juos siūlo Affirm – gali pagelbėti jauniems specialistams gauti paskolą. Turėdami tiek galimybių, bankai stulbinamai atkakliai nenori ieškoti su Y karta sąlyčio taškų.
Mažiau kalbų – daugiau darbų
Taip, mes norime bankų dėmesio. Tik prašome: nereikia su mumis kalbėtis. Aš tik sykį išėjau iš banko patenkintas: ir tik todėl, kad ten gavau nemokamą saldainį. Automatizuotos investicinės platformos populiarios ne tik dėl subalansuotų rizikų ir nedidelių komisinių, bet ir dėl to, kad tradiciniai investicijų konsultantai nė kiek nenutuokia, ką jie pardavinėja klientams.
Tradiciniai bankai daug paslaugų perkėlė į internetą arba bent jau į bankomatus – todėl, kad kiekviena „gyvo darbuotojo“ teikiama paslauga brangiai kainuoja. Tačiau kol kas joks bankas nesukūrė nei produkto, nei aptarnavimo modelio, kuris leistų išnaudoti visus virtualios veiklos ir mobilių technologijų privalumus.
Startuolis Simple, kurį įsigijo BBVA kompanija, jau pasiekė, kad operacijas galima atlikti mobiliajame telefone. Tai nėra idealu, bet turi ateitį. Su Nimbl priedu, kuris veikia kaip „bankomatų Uber“ programa ir dar keletu startuolių ši svajonė atrodo pasiekiamesnė, nei prieš metus – dvejus.
Man reikia banko, kur absoliučiai viską galima atlikti išmaniajame įtaise. Norėčiau nedidelio, specialiai man sukurto paslaugų rinkinio, užuot naršęs po meniu su pusšimčiu siūlomų paslaugų, daugumos iš kurių man niekada neprireiks.
Kartu su vartojimo supaprastinimu, žmogiškųjų kontaktų pašalinimas turėtų pačius banko produktus padaryti paprastesnius. Kas kartą būdamas banke aš pasimetu nuo „naujų mėnesio indėlio siūlymų“: jų aptarnavimo mokesčio ir palūkanų apskaičiavimo sistema sveiku protu nesuvokiama. Suprantu, kad visa tai sugalvota tik tam, kad mane suklaidinti. Man tai nepatinka. Taigi, paprastumas – tai auksas.
Ateities bankas – kiekvienam
Sutinku: mes, Y karta – priekabūs klientai. Tačiau štai kame ironija: to, ko norime mes, nori ir visi likusieji. Vartotojai nori savo finansus valdyti išmaniaisiais ir planšetėmis, užuot lakstę po bankų biurus. Taip pat visi nekenčia bankų dėl jų sudėtingumo ir neskaidrumo.
Tarp visų likusiųjų ir dutūkstantųjų kartos skirtumas tik tas, kad Y karta naudoja alternatyvias paslaugas tiesiog todėl, kad nenorime pripažinti padėties, kai rinkoje yra tik vienas produktas. Mes pasiryžę išbandyti naujus startuolių siūlymus, nes mes ir jie kalbame viena kalba. Su bankais to nėra.
Jei naujomis sąlygomis didieji bankai žlugs, tai nutiks ne dėl to, kad jiems nepavyko įtikinti Y klientų. Taip atsitiktų tuomet, jei jie negalėtų naujovių pasiūlyti visiems savo klientams.