Sėkmingos įmonės

IKEA sėkmės istorija (II dalis)

//flickr.com
Baldų prekybos įmonė užkariauja Europą ir pasaulį

Praeitoje dalyje daug rašėme apie IKEA įkūrėja Ingvarą Kampradą, kuris, beje, šią įmonę įkūrę vos septyniolikos. Taip pat papasakojome, kaip IKEA pasuko į baldų verslą – visiškai atsitiktinai ir nieko nesitikėdami. Galiausiai, nurodėme neįtikėtiną įmonės augimą, ypač po pirmosios ekspozicijos.

Šioje, antroje ir paskutinėje dalyje, pateiksime dar daugiau informacijos apie tai, kaip IKEA plėtojosi. Į tai įeina ir arši kova su konkurentais, surenkamųjų baldų sukūrimas, gamybos perkėlimas į Lenkiją ir tapimas tarptautine įmone. Apie visa tai ir dar daugiau – šioje dalyje.

Tiekėjų boikoitas

Septintajame dešimtmetyje Ingvaras Kampradas daugiau nebebuvo laikomas „vienu iš baldų prekiautojų“. Jis tapo savimi pasitikinčiu, rafinuotu ir baimę keliančiu varžovu, į kurio metodus buvo žiūrima su panieka ir apie juos blogai atsiliepiama. Varžovai susibūrė kontratakai – dramblių banda prieš triukšmingą pelę.

Tuomet IKEA buvo patys sunkiausi laikai. Pats Ingvaras buvo persekiojamas tradicinių prekiautojų, kurie norėjo sustabdyti jo progresą bet kokia kaina. Jie reikalavo uždrausti jo veiklą, o jį patį sunaikinti. Vyko įvairūs boikotai. Daugiausia dėl to, kad IKEA siūlė daug žemesnes kainas nei konkurentai.

[post_blocks]

Tiekėjai staiga kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su jauna kompanija. Kai kurie vis dar tiekė baldus, bet be siuntėjo vardo ir nepažymėtose transporto priemonėse, kad nesimatytų, kas užsakė partiją. Pirmą kartą IKEA buvo uždrausta dalyvauti prekybos mugėse, o pačiam Ingvarui asmeniškai jose lankytis. Kaip ir visada, kai būdavo spaudžiamas, jo reakcija būdavo ašaros, pasipūtėliškumas ir sumanumas.

Pati sėkmingiausia Šv. Eriko mugė ilgainiui buvo atidaryta ir plačiajai visuomenei, bet ekspozicijos vadovybė stengėsi sabotuoti IKEA plėtrą. Geteborge Ingvaras prasmuko į mugę ant „Volvo Duet“ galinės sėdynės. Geras draugas, prekiautojas kilimais, užmetė „Wilton“ kilimą ant jo, kad galėtų niekieno nepastebėtas patekti pro vartus. Kai jis išsėlino iš automobilio ekspozicijos link, niekas neišdrįso jo išmesti lauk.

Tiekėjai, kurie drąsiai ir ištikimai palaikė ryšius su IKEA, naudojosi fiktyviais adresais pristatymui. Kai kuriose gamyklose darbuotojai nedrįso dieną pakuoti prekių. Vyko keisti naktiniai išvežiojimai, panašiai kaip per sausą įstatymą buvo vežiojamas spiritas, tik dabar buvo vežiojamos sofos. Pats Ingvaras praleido ne vieną bemiegę naktį mąstydamas, kaip būtų galima išspręsti problemas.

[quote align=“left“]Ingvaras buvo persekiojamas tradicinių prekiautojų, kurie norėjo sustabdyti jo progresą bet kokia kaina. Jie reikalavo uždrausti jo veiklą, o jį patį sunaikinti. Viskas dėl to, kad IKEA siūlė daug mažesnes kainas nei konkurentai.[/quote]

Surenkami baldai

Gilisas Ludgrenas, artimas Ingvaro draugas ir vienas darbuotojų, sugalvojo „nutraukti“ stalui kojas ir padėti jas po stalviršiu. Šitaip sukurdamas pačią pirmąją plokščią IKEA siuntą jis pažymėjo platinimo revoliucijos pradžią. Šiandien pačių surenkami baldai yra savaime suprantamas dalykas.

Ingvaras surenkamus baldus pasirinko kaip atskaitos tašką tam tikrose gamybos stadijose – kažką pakeisdamas, nupjaudamas milimetrą čia, centimetrą ten. Viskas tam, kad sutaupytų medžiagų ir išlaikytų žemas kainas.

Patys baldus projektuoti IKEA pradėjo norėdama išvengti boikoto ir su juo susijusių problemų. Be to, pervežant baldus neretai nukenčia tam tikros baldo dalys, pvz. lūžta stalo koja ar pan. IKEA tai kėlė nerimą, o ir Europos draudimo kompanijos pradėjo skųstis. Kuo daugiau surenkamų baldų pagamindavo pati kompanija, tuo mažiau problemų buvo su baldų transportavimu.

Išardomi baldai ir plokščių siuntiniai turi dar vieną pranašumą – jos sutaupo daug vietos sandėliuojant ir pervežant.

Klientams irgi lengviau – pilnai sukomplektuotą baldą yra ir sunku, ir nepatogu nusitempti į tam tikrą kambarį. Po surenkamų baldų revoliucijos klientai patys galėjo gabentis didelius baldus mažuose paketuose ir juos susirinkti.