Plėtra Lenkijoje
Komunistinė Lenkija, ištroškusi ekonominių ryšių ir žmoniško pragyvenimo, septintojo dešimtmečio pradžioje priėmė švedų kapitalistą išskėstomis rankomis ir tapo jo gelbėtoja, kai pristatymo draudimas grasino kompanijai iš po kojų išmušti žemę.
1961 m. sausio 21 d. Ingvaras, jo tėvas ir Ragneris Stertas nusileido Varšuvoje. Jų vizitas truko savaitę, o jo detales galima sužinoti iš išlikusių dokumentų, mat kiekvieną jų žingsnį sekė ir užrašinėjo slaptoji Lenkijos policija.
[post_blocks]Netrukus Lenkija iš bereikšmio prieglobsčio ir paskutinės galimybės buvo paversta į ryškiausią pavyzdį, apie kurį Ingvaras dar ir dabar kalba su užsidegimu. Taip Lenkija iš grynai tiekėjiškos šalies buvo paversta į Rytų Europos pavyzdinį prekybos modelį, o IKEA buvo ir importuotoja, ir pirkėja, ir gamintoja, ir eksportuotoja.
Iš pradžių infrastruktūra buvo nelanksti. Norint paskambinti iš gamyklos į Varšuvą, reikėjo visos dienos. Ten nebuvo įprastinių laikraščių, bet degtinės buvo į valias, galėjai gerti rytą, dieną ir naktį.
Bet ten buvo daugybė ąžuolų, kurių pardavimas klestėjo Švedijoje. Sąlygos gamyklose buvo keistos. Pusiau automatizuoto ir efektyvaus darbo viduryje procesas staiga pavirsdavo į senutę su vienračiu.
Dabar Lenkijos svarba IKEA yra didesnė nei bet kada. Nuo 1990 metų buvo atidarytos penkios naujos parduotuvės ir dar daugiau pirkimo biurų. Lenkija užtikrino bendrovei tokią kainą, kokios Švedijos prekiautojai baldais niekada nepasieks. Jei ne ši šalis, IKEA niekada nebūtų taip išsiplėtusi po visą Europą.
Visuomenės pasitikėjimas
[quote align=“left“]Sąlygos Lenkijos gamyklose buvo keistos. Pusiau automatizuoto ir efektyvaus darbo viduryje procesas staiga pavirsdavo į senutę su vienračiu.[/quote]1964 metų rugsėjį, iš karto po to, kai 800 tūkst. katalogo kopijų buvo išsiuntinėti Švedijos gyventojams, baldų žurnalas „Allt i Hemmet“ (liet. „Viskas namuose“) išspausdino sensacingą baldų palyginimą. Jie tvirtino, kad geriau pirkti kėdę iš IKEA už 33 kronas nei identišką, kuri kitoje baldų parduotuvėje kainuoja penkis kartus brangiau – 168 kronas.
Drama, slypinti už šio šešiolikos puslapių pranešimo, buvo beveik tokia pat didelė, kaip ir jo sukeltos ekonominės ir kitokios pasekmės. Tuo metu buvo manoma, kad IKEA buvo pati pigiausia užsakymo paštu firma šalyje. Tačiau, nepaisant sėkmės, ji, kaip ir kitos užsakymo paštu firmos, turėjo abejotinos kokybės reputaciją.
Mariena Fredrikson, minėto žurnalo redaktorė, nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas ir nuvykti į Elmhultą. Ji savo akimis norėjo pamatyti, kokia iš tiesų buvo kompanija. Kartu ji pasiėmė patyrusį dizainerį ir architektą, taip pat ir fotografą.
Žurnalo komanda pasiryžo kartą ir visiems laikams atsakyti į klausimą: ar IKEA atitiko kokybę visose kategorijose – formoje, funkcijoje ir kainoje? Grupelė žmonių – visi anonimiškai – turėjo pirkti vizualiai ir funkcionaliai panašius baldus iš IKEA ir iš daugelio kitų baldų parduotuvių visoje šalyje.
Didžiausią sensaciją plačiojoje visuomenėje sukėlė kokybės testas. Visų IKEA baldų rezultatai buvo geresni bei brangesnių, gerai žinomų kompanijų baldų. Straipsnis labai paprastai IKEA padarė priimtiniausia vidurinės klasės svetainėse, be jokių išlaidų rinkodarai.
