Daugelis bendrovių nuspręstų tęsti veiklą vidinėje rinkoje, jei jos būtų pakankamai didelės. Vadovams nereikėtų mokytis naujų kalbų bei teisinių subtilybių, spręsti svyruojančių valiutų problemą, susidurti su politinėmis nežinomybėmis ar perkurti savo kuriamus produktus, jog šie atitiktų svečios šalies vartotojų poreikius. Vis dėlto, keletas dalykų paskatina bendroves plėstis į užsienį:
- Užsienio rinkos teikia geresnes pelno galimybes;
- Bendrovei reikia didesnio vartotojo rato, kad pasiektų masto ekonomiją;
- Bendrovė nori sumažinti priklausomybę nuo vienos rinkos;
- Norima kontratakuoti konkurentą, išsiplėtusį į vidinę rinką;
- Vartotojai keliauja į užsienį, tad reikia tarptautinio aptarnavimo.
Tam, jog įsitikintumėte įmonių „tarptautiniškėjimu“ galime pateikti vieną skaičių. 1968 metais JAV eksportas siekė 6 procentus bendrojo vidaus produkto. Po 40 metų, t.y. 2008 metais, šis rodiklis pasiekė 13 procentų. Prieš nuspręsdama plėstis į užsienį, bendrovė turi įvertinti su šiuo žingsniu susijusias rizikas:
- Bendrovė gali nesuprasti, kam užsienio vartotojai teikia pirmenybę, tad nebus sukurtas konkurencingas ir patrauklus produktas;
- Bendrovė gali nesuprasti svečios šalies verslo kultūros;
- Bendrovė gali stokoti vadovų su tarptautinio valdymo patirtimi;
- Užsienio šalis gali keisti komercijos įstatymus, devalvuoti valiutą, sukelti politinę revoliuciją ar nacionalizuoti užsienio nuosavybę.
Kai kurios bendrovės paprasčiausiai nesiplečia tol, kol tai netampa būtinybe. Plėtros į užsienį procesas paprastai pereina keturias stadijas:
- Jokio eksporto į užsienį;
- Eksportas per nepriklausomus partnerius (agentus);
- Vieno ar kelių pardavimo padalinių įkūrimas;
- Gamybos padalinio užsienyje įkūrimas.
Pirmoji užduotis yra iš pirmo etapo pereiti į antrąjį. Daugelis bendrovių dirba su nepriklausomais tarpininkais ir plečiasi į panašias ar kaimynines valstybes. Vėliau bendrovė įsteigia pardavimo padalinius, jog galėtų kontroliuoti nepriklausomų agentų tarpusavio ryšius.
Galiausiai, agentai pakeičiami ar papildomi savais pajėgumais. Žinoma, tai susiję su papildoma rizika, tačiau ir potencialiu pelnu. Dar vėliau, bendrovė nusprendžia atidžiau prižiūrėti savo pardavimo padalinius, tad įkuria eksporto departamentą, o jei rinka didžiulė bei stabili – gamybos padalinį, kuris aptarnauja vietinę rinką.
Ligi tol, bendrovė operuoja kaip multinacionalinė (ne tarptautinė!) bendrovė ir optimizuoja įvairius verslo procesus, dėka paslaugų pirkimo iš išorės (angl. outsourcing), finansų valdymo, gamybos bei rinkodaros veiklos. Anot kai kurių tyrimų, bendrovės valdyba ima koncentruotis ties tarptautinėmis rinkomis, kai užsienio pardavimai sudaro 15 procentų visos bendrovės pardavimų.
[ipencil]
