Didžiausia beprotystė – meno galerijos atidarymas
Vis dėlto, turėjo išaušti ta diena, kai Christianas nebegalėjo slėpti tam tikrų savo gyvenimo aspektų. Jo studijos politikos mokslų fakultete niekur nevedė, o madam Dior netrukus buvo priversta susitaikyti su tikrove, kad jos sūnus niekada netaps ambasadoriumi. Christianas puikiai suvokė, kad politikos mokslai nebuvo jo ateitis. Jam buvo dvidešimt dveji metai, jis jau kartojo trečiąjį kursą, bet įgyti politikos mokslų laipsnį vilčių buvo nedaug.
Taigi, kaip Christianas Dioras įsivaizdavo savo ateitį? Ar tai buvo jo sokratiškosios egzistencijos pabaiga, ar jis ir toliau siekė gyventi diletantiškai, paprasčiausiai mėgaudamasis menais? Nepaisant akivaizdus įgimto talento tapybai, Christianas nesistengė savo ateities ręsti ant muzikos ar dailės pamatų. Kūrybiškumo idėja nebuvo jo užvaldžiusi taip stipriai, kad jis atsisakytų stebėtojo vaidmens.
Jis rašė: “Viskas, ko man reikia, kad būčiau laimingas, tai draugija ir žmonės, kuriais žaviuosi”. Tačiau galbūt viskas nebuvo taip paprasta. Žavėjimasis kitais gali nesunkiai virsti dykinėjimu, o nesugebėjimas imtis kryptingų veiksmų galbūt yra rimtesnių problemų, pavyzdžiui, pasitikėjimo savimi trūkumo arba tam tikro išdidumo, verčiančio žmogų būti geriausiu arba apskritai niekuo, ženklas.
Christianas Dioras apsisprendė. “Pasirinkau logiškiausią sprendimą, tai yra didžiausią beprotystę iš visų, žvelgiant mano tėvo akimis. Pasiryžau tapti meno galerijos direktoriumi”. Idėja kilo kone pati savaime. Buvęs prekeivis deimantais Jacquesas Bonjeanas, kurį su Dioru siejo artima draugystė, svarstė galimybę atidaryti meno galeriją ir ieškojo partnerio. Čia ir atsirado šansas Christianui.
Viskas, ką jam reikėjo padaryti, tai pristatyti savo idėją tėvams. Po kurio laiko, Maurice’as Dioras susitaikė su sūnaus norais ir sutiko suteikti kelių šimtų tūkstančių frankų kapitalą, kurio jiems reikėjo įsikurti. Dioras buvo patenkintas, nepaisant motinos išlygos “niekuomet neleisti savo vardui pasirodyti iškaboje”. Taip gimė “Galerie Jacques Bonjean” galerija.
Lankydavosi net Gertrude’a Stein
Tiek Dioras, tiek Bonjeanas priklausė Maxo Jacobo ratui ir pasižymėjo tokiu pat polinkiu linksmintis. Taigi galerija tapo paprasčiausia “klubo” tąsa, vieta, kurioje jie su tam tikra rimtimi galėjo padėti savo bičiuliams menininkams. Dioras taip pat pastebėjo jį ir Jacqueso Bonjeano žmoną Germaine’ą siejančią meilę muzikai, todėl kartą per savaitę jiedu susitikdavo paskambinti duetu.
Partneriams atėjo metas suvokti skirtumą tarp tikro darbo ir malonumų. Nerūpestingi, lengvabūdiški metai praėjo, o verslas buvo verslas net ir tarp bičiulių. Šiuo atžvilgiu Dioras ir Bonjeanas pasidalijo atsakomybę. Jacquesas Bonjeanas rašė: “Christianas perėmė iš manęs bendravimo su visuomene užduotį, kuri jam pasirodė vieni niekai. Žaviuosi išorine jo ramybe. Esu tikras jį gebant be didelių pastangų pavergti žmonių širdis”.
Akligatvio gale įsikūrusi galerija tapo lankomiausia Paryžiaus vieta, o Gertrude’a Stein, kuri išgarsėjo po to, kai pirmoji atrado (ir įsigijo!) Picasso darbų, Diori ir Bonjeano galerijoje kartą įsigijo jauno anglo Franciso Rose’o trisdešimt darbų. Meno kritikas Waldemaras George’as tapo aistringu neoromantikų rėmėju savo žurnale “Forme”, o savo skiltyse nuolat minėdavo jaunąją galeriją teigiamame kontekste.
Apie 1931-aisiais surengtą šiuolaikinės vokiečių tapybos darbų parodą jis rašė: “Mesjė Bonjeanas ir Dioras dar kartą surinko įdomią Klee, Campendonko, Maxo Ernsto ir Otto Dixo darbų kolekciją”. Vėliau tais pačiais metais buvo apskelbta: “Tai geriausia kada nors surinkta kolekcija. Ji galėtų tapti kasmetinės Paryžiaus meno kūrinių parodos pagrindu”.
