Įdomybės

Apie Kinijos rinką

Trys išskirtiniai bruožai rinkos, kurios verslas nebegali ignoruoti

2006-iais metais tarptautinis konglomeratas IBM perkėlė antrą pagal dydį biurą iš Niujorko į Šenzeną, pietinį Kinijos miestą esantį netoli Honkongo.

Tai buvo įsimintinas momentas verslo istorijoje, nes mėgstamiausias verslo akademikų pavyzdys – IBM – išmainė Jungtines Valstijas į Kiniją.

Taip pat šis įvykis įvykis žymi Kinijos potencialą. Didžiųjų korporacijų vadovai suprato, jog šios rinkos ignoruoti nebegalima.

[post_blocks]

Tačiau verslo vystymas Kinijoje per pastaruosius metus tapo sudėtingas. Net įtakingos verslo grupuotės susiduria su dinamiškais iššūkiais, kurių per savo veiklos istoriją dar niekada nepatyrė.

Jos ne tik praranda puikias galimybes šioje rinkoje. Šios bendrovės balansuoja ties „išėjimo strategija“, kurią skatina suintensyvėjusi konkurencije šalies viduje bei Kinijos vyriausybės taikomi apribojimai.

Norėdami pasinaudoti Kinijos rinkos galimybės, verslo lyderiai privalės įveikti tris didžiausius iššūkius: vyraujantis rinkos sudėtingumas, didėjanti vidinė konkurencija bei augantys Vyriausybės interesai.

Vyraujantis rinkos sudėtingumas

Praėjus net trisdešimčiai metų nuo rinkos liberalizavimo, Kinija savo piliečiams pagaliau gali pasiūlyti visą gausybę produktų bei prekės ženklų. Jokioje kitoje rinkoje nerasite tokio gausaus pasirinkimo kaip čia, įskaitant turtingus Europos bei Šiaurės Amerikos žemynus.

Užėję į bet kurią parduotuvę Šanchajuje, rasite Vakarų („Coke“, „Pepsi“, „Schweppes“), Japonijos („Suntory Kirin“, „Sapporo“), Taivano („Uni-President“), Honkongo („Vitasoy“) gėrimų gamintojus. Taip pat vietinių arbatų, kavų bei vaisinių gėrimų.

[quote align=“right“]Per pastaruosius keletą metų Kinijos piliečių gyvenimas pasikeitė labiau nei per pastaruosius keletą dešimtmečių. Nuo 1990-ųjų metų mažmeninės prekybos apyvarta pakilo nuo 100 mlrd. JAV dolerių iki 1,6 trlj. JAV dolerių.[/quote]

Išėję iš parduotuvės ir atsidūrę gatvėje išvysite mums pažįstamus „važiuojančius“ vardus – „Ford“, „Toyota“, „Honda“, „Audi“, „Volkswagen“, BMW, „Mercedes“, „Citroen“. O taip pat ir vietinių automobilių gamintojų mums nežinomus modelius, pvz. „Chery“, „Geely“, „Brilliance“, „Great Wall Motor“.

Per pastaruosius keletą metų Kinijos piliečių gyvenimas pasikeitė labiau nei per pastaruosius keletą dešimtmečių. Nuo 1990-ųjų metų mažmeninės prekybos apyvarta pakilo nuo 100 mlrd. JAV dolerių iki 1,6 trlj. JAV dolerių. Vidurinioji Kinijos gyventojų klasė tokiais tapo ne trumpam – skurdo jie daugiau nebepatirs.

Iš pirmo žvilgsnio šie reiškiniai primena tarptautinių kompanijų svajonės išsipildymą. Daugybė metų jos ieškojo „žemės su vienu milijardu potencialių vartotojų“. Produktai paruošti – tereikia juos kažkam parduoti. Tai didžiausia „niša“ komercijos istorijoje.

Kita vertus ši rinka yra daug sudėtingesnė negu atrodo. Nors kinai nieko prieš parduotuvėse matyti užsienio prekės ženklus, tačiau jie lieka ištimi vietinėms tradicijoms ir skoniams, kurie stipriai įvairuoja priklausomai nuo regiono.

Ilgą laiką tarptautinės bendrovės Kiniją įsivaizdavo kaip tris didžiausius regionus: Jangdzės upės regioną aplink Šanchajų, Perlų upės regioną aplink Honkongą ir Pekino regioną. Šie trys regionai sudaro pusę visos Kinijos ekonomikos.

Tačiau dabar yra daug perspektyvesnių ir stipriai augančių rinkų, kuriose plėtojami transporto bei komunikacijos keliai, diegiama stipri infrastruktūra.

Nors vidurinioji klasė yra didžiulė, tačiau tuo pačiu labai nenuspėjama. Anksčiau ilgus metus dirbę vienoje bendrovėje ir net gyvenę vadovų skiriamose butuose, Kinijos liaudis dabar turi savo namus, individualius daiktus ir net automobilius.

Šie žmonės nepasižymi lojalumu prekės ženklui, yra jautrūs kainai. Anksčiau vyravusį absoliutų kolektyvizmą keičia lengvas individualizmas. Turtingieji Kinijos žmonės nebijo rodyti savo turtų pirkdami prestižinių prekės ženklų produktus.

Žymos

Apie autorių

Kristina Vičiūtė

Rašyti komentarą

Komentuoti čia