Kompanijų įsigijimai, susijungimai ir pardavimai dažnai vyksta pridengti bendruoju struktūrinio verslo terminu. Susijungimai žymiai dažnesni buvo paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje. kartais jie buvo monumentalūs, o kartais pražūtingi. Buvo atliekama daugiau įsigijimų ir susijungimų tyrimų, ir jų rezultatai turėtų būti įdomūs tiems, kurie ketina keisti savo verslo struktūrą.
Čia nurodome keletą išvadų dėl šios rūšies veiklos, nenurodydami jų šaltinių.
[term_blocks]- Apskritai kompanijų susijungimai ir įsigijimai nesukuria jokios vertės. Akcijų kainų ir kitų svarbių rodiklių palyginimas prieš susijungimus ir po jų parodė, kad pralaimėdavo abi šalys, tačiau dažniausiai pirkėjas pralaimėdavo žymiai daugiau nei pardavėjas. Priminsime, kad šie rezultatai yra bendrojo pobūdžio ir jokiu būdu nėra sprendžiamieji.
- Pasiūlymo laimėtojas visada linkęs mokėti per didelę kainą, kurios po to neįmanoma pateisinti naujame kompanijų žvaigždyne. Tai vadinama “laimėtojo prakeiksmu“, pašaipia refleksija apie pirkėjo nekantrumą sudaryti sandorį, kad būtų galima iškilti į viršų.
- 64 procentai susijungimų ir įsigijimų atskleidžia, kad savikainos kalkuliacija po susijungimo yra žymiai mažesnė už tą, kuri buvo iki susijungimo, jeigu ją vertintume pagal pridėtinę susijungusių organizacijų vertę.
- Bankų susijungimų visame pasaulyje analizė atskleidė tokį niurų vaizdą: akcijų paketų vertė nepadidėjo; nepadidėjo nei darbuotojų atlyginimai, nei darbuotojų skaičius; klientai nieko nelaimėjo.
- Sinergija dažnai yra taikos griovėjas. Prognozuojamos sinergijos, kurios numato didesnes pajamas ir/arba mažesnes sąnaudas, paprastai nėra įgyvendinamos.
Čia pateikėme statistinių duomenų, ir tai nebūtinai turi būti teisinga konkrečiais atvejais; tačiau visada rekomenduojama veikti atsargiai ir remiantis teisinga informacija.
[quote align=“right“]Su įsigijimu susijusi vilkduobė yra pirkėjo tendencija skubiai pertvarkyti veikiančią įmonę taip, kad ji atitiktų jo paties verslo struktūrą, neatkreipiant pakankamai dėmesio į tuos veiksnius, kurie prisidėjo prie įmonės sėkmės iki jos įsigijimo. Tokiu būdu pirkėjas ne tik sabotuotoja įsigytos kompanijos korporacinę misiją, bet ir rizikuoja prarasti jos geriausius žmones, kurie blogiausiu atveju gali pereiti pas konkurentus.[/quote]Kompanijų įsigijimas yra įprastas augimo metodas, su įvairiausia bazinių motyvų struktūra. Nusipirkę kompanijos verslą ar akcijas, galime augti šuoliais, o natūralus augimas yra susijęs su laipsniška plėtra, pagrįsta tais ištekliais, kuriuos kompanija sukaupė vykdydama savo verslo operacijas.
Įsigijimo, kaip korporacinės plėtros metodo, tema buvo atlikta daug tyrimų. Jų rezultatai rodo, jog daugeliu atvejų labiau patenkinta šalis yra pardavėjas, o pirkėjas per dažnai gailisi dėl savo sprendimo įsigyti.
Pastaraisiais metais buvo labai ištobulinti kompanijų įsigijimo metodai ir įgyto verslo administravimo procesas, todėl pirkėjai šiais laikais sugeba išvengti spąstų, kurie dažniausiai tyko neapdairių verslininkų, – pavyzdžiui, rezultatų kreivių, kurios dėl laikinų aplinkybių yra nenormaliai aukštos.
Kartais išgirstame apie vadinamąsias “suflė“ kompanijas, kurių pelno lygį išpučia sąnaudų mažinimo procesas, kuris ilgai trukti negali ir galų gale sužlugdo verslą. Trumpu laikotarpiu pelną galima žymiai padidinti, nutraukus sąnaudas, skiriamas produktų, personalo ir rinkų plėtrai.
Kita su įsigijimu susijusi vilkduobė yra pirkėjo tendencija skubiai pertvarkyti veikiančią įmonę taip, kad ji atitiktų jo paties verslo struktūrą, neatkreipiant pakankamai dėmesio į tuos veiksnius, kurie prisidėjo prie įmonės sėkmės iki jos įsigijimo. Tokiu būdu pirkėjas ne tik sabotuotoja įsigytos kompanijos korporacinę misiją, bet ir rizikuoja prarasti jos geriausius žmones, kurie blogiausiu atveju gali pereiti pas konkurentus.
Reikšmingi spąstai yra žalingas poveikis, kurį įsigijimai daro balanso ataskaitai. Viena yra tai, kad įsigytai kompanijai reikia apskaičiuoti investuoto kapitalo pelningumą (ROIC). Kapitalo kaina ir rizikos premija, kurie kartu reiškia įsigijimo palūkanų sąnaudas, gali iš gundančios galimybės pavirsti į nuostolius. Kadangi mokių kompanijų lyderiai jaučia vertybinių popierių biržos spaudimą reinvestuoti lėšas, atsiranda tendencija ignoruoti tai, kas yra registruojama balanso ataskaitoje.